Kokiai moteriai nepatiktų, užsėdus ant varpeliais išdabinto žirgo, šuoliais pasileisti per bekraštį, slėpiningą žalią mišką? Juk visai žmogiška norėti patirti Rojų dar čia, žemėje. Taigi ego siekia nuostabių išgyvenimų, tačiau bėda ta, kad palaimos troškimo ir begalinio naivumo derinys ne tik nežada norų išsipildymo, bet ir paverčia mus lengvu grobiu plėšrūnui.
Estes, Clarissa Pinkola
 


Paieška:

YouTube
Gedulas
Mirties bausmė
Netektys Savižudybė Žmogžudystė

Mirtis

Ant teisumo tako yra gyvenimas;
žengiant jo taku nėra mirties.
(12:28)  

Balsuoti:
 4.7 (3)
Komentarai (0)
 ... veržimosi kliūtys jaučiamos kaip pavojus savo esybei. Iš čia ir mirties baimė, kuri, nepakankamai suvokiant įsišaknijimą amžinoje būtyje, iš anksto numato būties pabaigą.

(Vydūnas. Raštai. IV tomas. Vilnius: Mintis. 1994, 294p.)
Balsuoti:
 3.6 (8)
Komentarai (0)
... jokia nauja gyvybė niekada neatsiranda, prieš tai nenumarinus ko nors seno...

(Estes, Clarissa Pinkola. Bėgančios su vilkais. Vilnius: Alma littera. 2005, 184p.)
Balsuoti:
 5.0 (8)
Komentarai (0)
Pati didžiausia pagalba, kokią galime suteikti bet kuriam šeimos nariui – vaikui ar suaugusiam, - tai pasišnekėti su juo apie jo jausmus dar prieš ligonio mirtį ir leisti jam įveikti tas emocijas, nesvarbu, racionalios jos ar ne.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 224p.)
Balsuoti:
 3.6 (5)
Komentarai (0)
Negalėsime nepagydomai sergančiam žmogui suteikti efektyvios pagalbos, jei napasikviesime į talką jo šeimos narių. Ligos metu šeima vaidina labai svarbų vaidmenį, o artimųjų reakcija daro didelę įtaką paties ligonio pasirengimui priimti savio ligą.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 197p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Sakoma, kad apkasuose ateistų nėra, ir tai teisybė. Apkasuose žmonės labai priartėja prie Dievo, kaip ir visada, kai jų gyvybei gręsia pavojus, kai atsitinka didelė nelaimė. Žmogus tik atsitokėja ir iškart šaukiasi Dievo.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 161p.)
Balsuoti:
 5.0 (7)
Komentarai (0)
Kai depresija yra tik priemonė pasirengti neišvengiamam visų mylimų žmonių praradimui, susitaikymui, tada padrąsinimai ir raminimai netenka prasmės. Neverta skatinti ligonį matyti tik tai, kas gražu, arba raginti jį neliūdėti. Tai reikštų pamiršti artėjančią mirtį, nors visi sielvartaujame, kad neteksime mylimo žmogaus. Ligonis tai jaučia skaudžiausiai. Jei jamleidžiama išreikšti savo sielvartą, jis daug lengviau susitaikys su likimu ir bus dėkingas tiems, kurie sugebės būti šalia jo per visą depresijos laikotarpį ir nereikalauti, kad jis neliūdėtų.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 113-114p.)
Balsuoti:
 5.0 (8)
Komentarai (0)
Trečias [mirimo] etapas, derybos, yra mažiau žinomas, bet taip pat padeda ligoniui, nors ir neilgam. Jei pirmajame etape ligonis nesugebėjo drąsiai pasitikti lemtį, jei antrajame etape buvo užvaldęs pyktis, nukreiptas į Dievą ir žmones, tai galbūt dabar pavyks pasiekti tam tikrą sandėrį ir nutolinti neišvengiamą įvykį: „Jei Dievas nutarė pasiimti mane iš šio pasaulio ir nebijo mano pylčio, galbūt jis bus maloningesnis jei gražiai paprašysiu.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 107p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Taigi [mirtinas] ligonis nori garantijos, kad jis nebus pamirštas. Jis kalba pakeltu balsu, prašo, skundžiasi ir reikalauja dėmesio, galbūt taip paskutinį kartą garsiai sušukdamas: „Aš gyvas, nepamirškite to! Dar girdite mano balsą, aš dar nemiriau!“ Kai ligonis sulaukia pagarbos ir supratimo, dėmesio ir trupučio laiko, jis greitai nustoja šaukęs ir sumažina savo piktus reikalavimus. Jis supras, kad yra vertingas žmogus, turintis vertę, kuriuo rūpinamasi ir kuriam leidžiama, kol jis pajėgia, išlikti maksimaliai aktyviu.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 69-70p.)
Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)
Kai neigti [ligos diagnozės] ilgiau negalima, atsiranda pyktis, įsiūtis, pavydas ir pagieža. Natūralu, kad kyla antras klausimas: „Kodėl aš?“.

(Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2001, 67p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Surasta: 88
Ankstesnis   6 7 8 9   Sekantis