Gyvenimo prasmė

Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietųsi tavo ranka ir kur prisiglaus tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, tavo pasodintą gėlę, matys tave. Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko - tai prisilietimas, sakydavo jis. Pjovėjas praėjo, ir jo kaip nebūta, o sodininkas liks ten visam gyvenimui. 

Kai matau žmogaus apakimą ir skurdą, kai žvelgiu į nebylią Visatą, ir į žmogų be šviesos, paliktą sau pačiam ir tartum paklydusį tos Visatos kampelyje, nežinantį, kas jį ten padėjo, ką daryti jis yra atėjęs, kuo taps mirties valandą, nepajėgiantį nieko pažinti - mane apima išgąstis, kaip žmogų, kuris miegantis būtų nugabentas į apleistą, siaubingą salą ir atsibustų, nežinodamas, kur pateko, be priemonių iš jos pasitraukti. Todėl stebiuosi, kaip žmonės nepuola į neviltį dėl tokios varganos savo padėties. Matau šalia savęs kitų panašios prigimties asmenų. Klausiu jų, gal daugiau už mane žiną, bet jie atsako, kad ne. Tie skurdūs paklydėliai, apsidairę aplinkui ir pamatę keletą malonių daiktelių, bėga prie jų atsidavę ir prisiriša. Aš negalėjau prisirišti. Kadangi taip tikrai atrodo, jog esama kažko daugiau negu tai, ką regiu, ieškojau, ar Dievas nebus palikęs kokios nors žymės apie save. 

Eriksono (1950) aštuonių psichosocialinės raidos pakopų santrauka

Pasitikėjimas arba nepasitikėjimas (nuo gimimo iki 1 m.)
Tai, ar vaikas išmoksta suvokti pasaulį kaip saugų ir patikimą, labiausiai priklauso nuo tėvų globos kokybės, patenkinat fizinius ir psichologinius poreikius.

Autonomija arba abejonė (1-3 m.)
Tėvų reakcija į augančius fizinius ir psichinius vaiko sugebėjimus bei jo poreikį pačiam ką nors atlikti ugdo arba savikontrolės ir pasitikėjimo savimi jausmus, arba abejones savo jėgomis.

Iniciatyva arba kaltė (3-6 m.)
Vaikai, gavę plačias galimybes užsiimti motorine ir intelektine veikla, būna iniciatyvūs, sugeba planuoti ir prisiimti atsakomybę. Nedėmesingi ir nepalaikantys tėvai sukelia kaltės jausmą.

Darbštumas arba nepilnavertiškumas (6-11 m.)
Vaikai, kurie raginami veikti, kurti, dirbti ir paskatinami už pastangas, vysto savo įgūdžius, pasididžiavimą pasiekimais, tampa darbštūs, siekiantys tikslų. Galimybių ir paramos stoka, kritiškas požiūris lemia žemą vaiko savigarbą.

Tapatybė arba vaidmenų painiava (paauglystė)
Pasinaudodami naujais pažintiniais sugebėjimais paaugliai turi formuoti nuoseklų savasties jausmą, integruodami praeities patirtį ir ateities vaidmenų siekį.

Intymumas arba vienatvė (jaunystė: 20-30 m.)
Jauni suaugusieji privalo tobulinti sugebėjimą bendrauti ir rūpintis kitais, nebijodami prarasti savo tapatumo. Alternatyva - likti vienišam.

Tęstinumas arba uždarumas (vidutinis amžius: 40-65 m.)
Apie gyvenimo vidurį, suvokus savo mirtingumą, iškyla rūpestis ateinančia karta ir savęs įprasminimu.  Nesugebėję susitvarkyti su šia užduotimi rūpinasi tik savo poreikiais ir norais.

Vientisumas arba nusivylimas (senatvė iki mirties)
Vientisumas reiškia žmogaus sugebėjimą atsigręžti į savo praeitį ir įvertinti ją kaip turiningą ir prasmingą. Tai palengvina ir susitaikymą su mintimi apie artėjančią mirtį. Nusivylusieji vertina savo gyvenimą kaip tuščią, apgailestauja, jaučia, kad nebeliko laiko ką nors keisti ir bijo mirties. 

... galutinis žmogaus raidos tikslas - teigiama pasiekimų ir praradimų pusiausvyra bet kuriame amžiaus tarpsnyje. 

- O kodėl verta gyventi? - nenustygo vyriškis, šluostydamasis nuo sprando prakaitą purvina nosine.
- O kodėl dėl ko nors verta gyventi?  - atkirto Zaratustra, tačiau vyriškis buvo retorikų padermės ir kurčias kitų žodžiams.

Tačiau kas yra prasmė savyje? ... prasmė yra tam tikro uždavinio vykdymas pačiu mūsų buvimu ... Giliausia tad prasme ji yra ne kas kita kaip savęs sutapdymas su savo pašaukimu ... Gyvulys yra savo būtyje uždaras, todėl gali vykdyti tik vieną uždavinį. Negalėdamas jo vykdyti, jis netenka ne tik savo prasmės, bet ir savo biologinio pagrindo ir žūsta. Žmogus, būdamas atvira būtybė, šitokio apsprendimo neturi. Prieš jį tyso ištisas uždavinių laukas, kuriame jis pats turi išsirinkti tai, kas jo bus vykdoma kaip jo gyvenimo prasmė. Žmogus pats susiieško savo prasmę. Pašaukimas glūdi šalia jo ...  

Jautimas, kad mes niekados į šitą žemę daugiau nebegrįšime, kad mirtis yra amžinas atsisveikinimas su dabartiniu gyvenimu, pripildo mūsų sielą didelio kartėlio. Kur tad ieškoti paguodos? Kas gali žmogui atstoti šitą nebegrįžtamumą? Kokiu pavidalu jis galėtų vis dėlto šioje žemėje išsilaikyti? Du dalykai pasisiūlo žmogui jo egzistencijos vienkartiškumo akivaizdoje, žadėdami jį žemėje išlaikyti, būtent: kultūros kūriniai ir jo vaikai. 

Žmogus yra pasaulyje, kad išskleistų save per susidūrimą su šia pasauline atsparybe. Buvimas pasaulyje jam yra šiuo atžvilgiu jo paties įvykdymo sąlyga ir laukas. Bet žmogus yra ne iš šio pasaulio, nes jis būna savyje ir sau. Pasaulis jam yra tik sąlyga ir jo veiklos laukas, bet niekados ne jo buvimo šaltinis ir prasmė. Jeigu tad žmogus gyvendamas ilgesnį laimės tarpsnį, spėja pamiršti šitą savo savarankiškumą ir pradeda būti taip, tarsi būtų iš pasaulio, kančia pažadina jį iš šios užmaršties ir nurodo tikrąją jo būseną. 

Išdidumas padės jam suprasti, kad jam nėra reikalo burnoti dėl to, kad gyvenimas tėra akimirka ...

Palaistyk žemę savo džiaugsmo ašaromis ir mylėk tas savo ašaras...