Dievas

Dievai teisingi. Nesiginčiju. Tačiau jų įstatymų sąvadą galiausiai diktuoja žmonės, organizuojantys visuomenę. Dievo apvaizda ima pavyzdį iš žmonių. 

Nieko nėra išmintingesnio kaip ratas. Dievas, kuris nuo mūsų pabėgo į dangų, grįš pas mus išžemės. Ir ką gali žinoti, gal kaip tik jūs kada nors atkasite vartus...  

Pagarbi VIEŠPATIES baimė pranoksta viską;
su kuo galima lyginti žmogų, kuris ją turi?
{Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra pradžia jo meilės,
o tikėjimas – pradžia jo ištikimybės.}
(25:11-12) 

Mano vaike, jei nori tarnauti VIEŠPAČIUI,
būk pasiruošęs bandymui.
Būk nuoširdus ir tvirtas,
nesikarščiuok nelaimės ištiktas.
Lik jam ištikimas ir nesigręžk nuo jo;
tuomet tavo ateitis bus puiki.
Priimk visa, kas tau nutiks,
būk kantrus didelėje nelaimėje.
Juk auksas išbandomas ugnyje,
o žmonės, kuriuos Dievas laiko vertais,
pažeminimo krosnyje.
Pasitikėk Dievu, ir jis tau padės;
ištiesink savo kelius ir turėk jame vilties.
(1:6)
 

... mūsų Dievo ranka yra gera visiems, kurie jo ieško, bet jo galybė ir pyktis krinta ant visų, kurie jį palieka.
(8:22) 

... VIEŠPATIES akys apmato visą žemę ir sustiprins tuos, kurie yra su juo visa širdimi.
(16:9)
 

O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir tarnauk jam visa širdimi ir visa gyvastimi, nes VIEŠPATS tiria kiekvieną širdį ir supranta kiekvieną norą bei mintį. Jeigu ieškosi jo, jis leis tau save surasti; bet jeigu paliksi jį, jis atmes tave amžinai.
(28:9) 

Tačiau ieškosi ... VIEŠPATIES, savo Dievo, ir jį rasi, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela.
(4:29)
 

Pranašas regi keturis vežimus

Vėl pakėliau akis ir regėjau keturis vežimus, išvažiuojančius iš tarpukalnės. O tie kalnai buvo žalvario kalnai. Pirmojo vežimo žirgai buvo sarti, antrojo vežimo žirgai juodi, trečiojo vežimo žirgai balti, o ketvirtojo palši obuolmušiai – eiklūs ristūnai. Aš paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: „Kas yra jie, mano viešpatie?“ Angelas man atsakė: „Tai keturi padangių vėjai, – jie išeina, nusilenkę visos žemės VIEŠPAČIUI. Sartieji žirgai eina į rytų šalį, vežimas su juodais žirgais eina į šiaurės šalį, baltieji eina į vakarų šalį ir palšieji obuolmušiai eina į pietų šalį“. Išėję ristūnai nekantravo pradėti eiti sargybą žemėje. Jis tarė: „Pradėkite! Eikite sargybą žemėje!“ Ir jie ėjo sargybą žemėje. Jis pašaukė mane, tardamas: „Žiūrėk, einantieji į šiaurės šalį padėjo mano dvasią šiaurės krašte“.
(6:1-8) 

Man bežiūrint,
sostai buvo pastatyti,
ir Amžinasis atsisėdo savo soste.
Jo apdaras buvo baltas kaip sniegas,
o jo galvos plaukai tarsi gryna vilna;
jo sostas buvo ugnies liepsnos,
o sosto ratai plieskianti ugnis.
Ugnies upė sruvo
ir tekėjo iš jo Artumo.
Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo
ir miriadų miriadai pas jį stovėjo.
Teismas sėdosi posėdžiui,
ir buvo atskleistos knygos.
(7:9-10)