Hesė, Hermanas

Lėtai nutoldamas apmąstė jis šį visą jį persmelkusį pojūtį. Giliai jis mąstė, kaip į gilų vandenį grimzdo - iki paties šio pojūčio dugno, iki ten, kur glūdi priežastys, nes suvokti priežastis, - taip jam atrodė, - ir reiškia mąstyti, tik tada pojūčiai tampa pažinimo šaltiniu ir neprarandami, o įgauna tikrumą ir padeda išspinduliuoti visa, kas juose slypi. 

Maras buvo iš tokių itin gabių mokinių, kurie nepaisant gabumų, mokytojams visais laikais yra nemieli ir tikra našta, nes jų talentas yra ne iš dirvos dygusi ir iš vidaus augusi pamatuota organinė galia, ne subtili taurinanti geros prigimties, doro kraujo ir doro būdo stigma, o nelyginant kažkoks išoriškas, atsitiktinis, net uzurpuotas arba vogtas dalykas. Prasto būdo, bet didelio proto arba lakios vaizduotės mokinys būtinai įvaro mokytoją į keblią padėtį: jis privalo tokiam mokiniui perteikti žinių bei metodo paveldą ir paruošti jį dalyvavimui dvasios gyvenime - ir negali nejausti, jog tikroji, aukštesnioji jo pareiga būtų kaip tik apsaugoti mokslus ir menus nuo tų, kurie tiktai gabūs; juk ne mokytojas turi tarnauti mokiniui, o abu turi tarnauti dvasiai. Čia yra priežastis, kodėl mokytojai privengia arba tiesiog bijo kai kurių prašmatnių talentų; kiekvienas toksai mokinys iškreipia visą mokymo prasmę ir jos tarnaujamąją esmę. Jei mokinys sugeba tik prašmatnumu spindėti, bet ne tarnauti, tai kiekvienas jo reikalavimas reiškia iš esmės žalą tarnavimui, savotišką dvasios išdavystę. Kai kurių tautų istorijoje žinomi laiko tarpai, kada, giliai pažeidus dvasios tvarką, vadovaujančius bendruomenių, mokyklų, akademijų ir pačių valstybių postus plūste užplūdo tie, kurie buvo tiktai gabūs; visose vietose sėdėjo didžiai talentingi žmonės, kurie visi norėjo valdyti, bet nemokėjo tarnauti. Laiku pažinti tokios rūšies talentus, kol jie dar nėra užgrobę dvasinės veiklos pamatų, ir nepermaldaujamu kietumu nukreipti juos į nedvasinę veiklą, be abejo, dažnai būna labai sunku. 

Jis buvo sumanus, turėjo šviesų, žvalų protą, jam lengvai ir greitai davėsi visa, ko galima išmokti be didesnio atsidėjimo. Tačiau vis labiau ėmė aiškėti, kad jis turi savanaudiškų sumetimų, dėl kurių ir panorėjo išmokti ... meno. Pirmiausia norėjo būti reikšmingas, vaidinti svarbų vaidmenį ir daryti įspūdį, buvo pilnas tuštybės, būdingos gabiems, bet ne pašauktiesiems. Siekė pripažinimo, puikavosi prieš bendraamžius pirmosiomis žiniomis ir sugebėjimais - čia irgi galėjo būti su laiku praeinantis vaikiškumas. Tačiau jis ne tik ieškojo pripažinimo, bet siekė valdyti kitus ir gauti sau naudos; meistras, tatai pastebėjęs, išsigando ir pamažu nugręžė širdį nuo to vaikino. 

... klausyti ir tarnauti yra kur kas lengviau ir geriau, kur kas nekaltesnis ir sveikesnis daiktas negu viešpatauti ir būti atsakingam ... 

Mąstymai ir išmintis geri, kilnūs dalykai, bet jie tarpsta tarytum vien gyvenimo pakraščiuose, o kas plaukia gyvenimo sraute ir su jo bangomis kovoja, to darbai ir kentėjimai neturi nieko bendra su išmintimi, jie randasi savaime, jie yra lemtis, jie turi būti padaryti ir iškentėti. 

Iš dievo grįžt pas dievą žmogui lemta ... 

... juk dažniausiai sveikas ir harmoningas žmogus lengvai randa kelią į tuos, kurie prislėgti ir susipainioję ... 

Pasaulio istorija - tai varžybos laike, lenktynės dėl pelno, dėl valdžios, dėl turtų, ir jose visados svarbiausia tai, kam užteksią jėgų, laimės arba niekšiškumo nepražiopsoti momento. Tuo tarpu dvasios veikalas, kultūros veikalas, meno veikalas - gryna priešybė, jie visada reiškia ištrūkimą iš laiko pančių, žmogaus šuolį iš savo instinktų ir iš savo inertiškumo purvo į kitą plotmę, į nesusijusią su laiku, išsivadavusią iš laiko jungo, dievišką, visiškai neistorišką ir antiistorišką būtį. 

Mums neleistina nei bėgti iš vita activa į vita contemplatyva, nei atvirkščiai; mes turime pakaitomis keliauti tarp judviejų, jaustis kaip namie ir viename, ir kitame, gyventi kiekvieną iš jų. 

Mažesnis žmogus mato didesniame tai, ką jis ir sugeba matyti ...