Kad ir kur atsidurčiau, galiu būti laimingas. Laimingas yra tas žmogus, kuris pats susikūrė sau laimingą likimą; o laimingas likimas – tai geri sielos polinkiai, geri troškimai, geri darbai
Markas Aurelijus
 


Lankomiausios citatos

Lankomiausios citatos

Kai visi galvoja tą patį, iš tikrųjų negalvoja nė vienas. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 365p.)
Balsuoti:
 4.9 (50)
Komentarai (0)
Žmogišką gerumą galima atrasti kiekviename žmoguje, taigi net ir toje grupėje, kurią visi norėtų pasmerkti. 

(Frankl, Viktor Emil. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2008, 97p.)
Balsuoti:
 4.4 (55)
Komentarai (1)
DU ŽYDRI AKMENĖLIAI

Du kaštono dydžio akmenėliai gulėjo upokšnio seklumoje ... jie buvo ryškiai žydros spalvos. Kai juos paglostydavo saulės spindulys, jie sužvilgėdavo tarsi dangaus gabalėliai, nukritę į vandenį ... jie buvo nepakenčiami didžiuokliai. Ištisas dienas svarstė, kuo taps, kai kas nors juos suras.
- Mus būtinai įsegs į vėrinį kartu su kitais brangakmeniais, tokiais kaip mes!
- Atsidursime ant balto laibo iškilios damos pirštelio...
- Olandijos karalienės karūnoje...
- Ant Anglijos princo kaklaryšio segtuko...
- Prabangūs viešbučiai, kruizai, šokiai, šventės, priėmimai... Nukeliausime į Katmandu!
Vieną gražų rytą, saulės spinduliams žaidžiant su vandens purslų nėriniais šalia didžiųjų akmenų, į vandenį paniro žmogaus ranka ir ištraukė du žydrus akmenėlius.
- Valio! - suriko abu vienu balsu. - Iškeliaujam!
Jie atsidūrė kartono dėžėje drauge su kitais spalvotais akmenimis ... Po to viena ranka juos ištraukė ir nelemtai prispaudė prie sienos tarp kitų akmenėlių ant siaubingai lipnios cemento juostos.
- Ei! Atsargiau! Mes brangūs! - šaukė žydrieji akmenėliai Tačiau stambūs plaktuko dūžiai juos dar giliau nugramzdino į cementą.
Akmenėliai raudojo, maldavo, grasino. Tuščios pastangos. Du žydri akmenėliai liko pritvirtinti prie sienos. Nuo užplūdusio apmaudo ir nusivylimo jie ėmė žaižaruoti violetine spalva ... Laikas ėmė slinkti labai iš lėto ... akmenėliai neprarado ryžto. Susibičiuliavo su vandens srovele, kartkartėmis juos užliedavusia. Kai įsitikino vandens palankumu, paprašė didžiausios paslaugos, kokios tik galėjo trokšti:
- Malonėk įsismelkti po mumis. Ir atplėšk mus nuo tos prakeiktos sienos! ...
Vanduo dėjo visas pastangas ir po kelių mėnesių akmenėliai savo cemento nišoje jau galėjo pajudėti.
Pagaliau vieną drėgną vėsią naktį bum! Bum!: du akmenėliai nukrito žemėn.
- Laisvė!
Atsidūrę ant grindų, metė žvilgsnį aukštyn, į savo buvusį kalėjimą.
- Oooooo..!
Pro didelį langą sklindanti mėnesiena apšvietė įspūdingą mozaiką. Iš tūkstančių spalvotų akmenėlių buvo sudėta mūsų Viešpaties figūra ... buvo pats gražiausias ... kokį du akmenėliai kada nors buvo matę. Tačiau veide, švelniame Viešpaties veide buvo kažkas keista. Jis atrodė tarsi aklas. Jo akyse trūko vyzdžių!
- O ne!
Du akmenėliai suprato. Tai jie buvo ... vyzdžiai. Kaip gražiai ten aukštai jie atrodė ir spindėjo, kaip traukė susižavėjusių stebėtojų žvilgsnius... karčiai apgailėjo savo sprendimą. Kaip paikai jie pasielgė!
Ryte išsiblaškęs zakristijonas užkliuvo už akmenėlių. Kadangi prieblandoje ir dulkėse visi akmenys atrodė vienodi, pakėlė juos ir bambėdamas įmetė į šiukšlių dėžę.

KAIP ŽEMAI BENUKRISTUM, VISTIEK LIKSI DIEVO AKIŲ VYZDYS. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 11-14p.)
Balsuoti:
 4.8 (50)
Komentarai (0)
Ar tik žodžiai?

Dėl įtampos, susikaupusios šeimyniniame gyvenime, vyras atvyko pas išminčių patarimo.
Pastarasis, įsigilinęs į jo pasakojimą, tarė:
- Išmok išklausyti savo žmoną.
Patarimas giliai įsmigo vyriškiui į širdį. Po mėnesio jis vėl aplankė išminčių, mat norėjo pasakyti, jog klausėsi kiekvieno žmonos ištarto žodžio.
Išminčius nusišypsojo:
- O dabar grįžk namo ir išgirsk kiekvieną žodį, kurio ji nepasako. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 131p.)
Balsuoti:
 4.6 (52)
Komentarai (0)

PASIRINKIMAS

Žmogelį slėgė nesibaigiantys gyvenimo vargai. Jis atėjo guostis pas garsų dvasios mokytoją:

- Nebegaliu daugiau! Tokio gyvenimo neištversiu.
Mokytojas paėmė saują pelenų ir subėrė juos į skaidraus vandens stiklinę, stovėjusią ant stalo. Vanduo susidrumstė ir pajuodo.
Mokytojas tarė:
- Tai – tavo kančios.
Ir išpylė vandenį.
Tada vėl paėmė saują pelenų, tokią kaip pirmoji, parodė ją žmogui ir, persisvėręs pro langą, sviedė pelenus į jūrą.
Jie akimirksniu išsisklaidė, o jūra liko tokia kaip buvusi.
- Matai? – pasakė mokytojas. – Kiekvieną dieną reikia apsispręsti, kuo būti: ar vandens stikline, ar jūra.

Pernelyg daug mažų širdžių, pernelyg daug svyruojančių sielų, pernelyg daug siauro mąstymo ir šiurkščių rankų. Labiausiai mūsų laikais stinga drąsos. Ne kvailo akių draskymo, ne pavojingo nutrūktgalviškumo, bet tikros drąsos, kuri bet kurio sunkumo akivaizdoje leistų ramiai ištarti: "Išeitis vis tiek yra, ir aš ją būtinai rasiu." 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 309-310p.)
Balsuoti:
 4.9 (47)
Komentarai (0)
Aš, kaip ir dauguma žmonių, matau pasaulį tokį, kokį norėčiau matyti, o ne tokį, koks jis yra iš tiesų.

(Coelho, Paulo. Alchemikas. Vilnius: Vaga. 2004, 52p.)
Balsuoti:
 4.8 (48)
Komentarai (0)
Žmogus - vienintelė būtybė, kuri atsisako būti tuo, kuo yra. 

(Kamiu, Albertas. Maištaujantis žmogus. Vilnius: Kronta. 2006, 17p.)
Balsuoti:
 4.9 (46)
Komentarai (1)
Juk vienišas esi ne tada, kai šalia nieko nėra. 

(Remarkas, Erichas Marija. Juodasis obeliskas. Kaunas: Spindulys. 1992, 65p.)
Balsuoti:
 4.8 (46)
Komentarai (0)
Jeigu menkai pažįstamas vyriškis mums paskambintų telefonu, truputį pašnekėtų, nedarydamas jokių užuominų, nieko ypatinga nesakydamas, tačiau šitaip parodytų dėmesį, kurio taip retai sulaukiame. Galimas daiktas, pajustume jam simpatiją ir tą patį vakarą su juo sugultume į lovą. Tokios mes esame, ir čia nieko bloga: tokia moters širdis - lengvai atsiveria meilei. 

(Coelho, Paulo. Portobelo ragana. Vilnius: Vaga. 2007, 18p.)
Balsuoti:
 4.1 (54)
Komentarai (7)
Tai, ko negali gauti, visada atrodo geresnis dalykas už tą, ką turi. Tai sudaro ir žmogaus gyvenimo romantiką, ir jo idiotizmą. 

(Remarkas, Erichas Marija. Juodasis obeliskas. Kaunas: Spindulys. 1992, 46p.)
Balsuoti:
 4.9 (45)
Komentarai (0)
Surasta: 5621
Ankstesnis   1 2 3 4 5   Sekantis