Šopenhaueris, Artūras

Kratetas, garsusis kinikas, gavęs nuo muzikanto Nikodromo tokį stiprų antausį, kad visas veidas sutino ir išmušė mėlynėmis, prisirišo prie kaktos lentelę su užrašu: "Nikodromas padarė" ir užtraukė fleitininkui, taip brutaliai pasielgusiam su žmogumi, kurį visi Atėnai dievino, didžiulę gėdą. 

... žmogų vertina pagal darbus ir veiklą, o ne pagal tai, ką pasako koks liežuvis. 

Kadangi priemonė negali būti vertingesnė už tikslą, tai iškilminga frazė, kad "garbė brangesnė už gyvybę", kaip sakytina, tėra tik hiperbolė [stilistinė priemonė, kai perdedama siekiant didesnio įspūdžio]. 

Moteriškoji garbė daug svarbesnė už vyriškąją, nes moters gyvenime lytiniai santykiai vaidina svarbiausią vaidmenį. Taigi moteriškoji garbė yra viešoji nuomonė apie merginą, kad ji nepriklausė jokiam vyrui, o apie ištekėjusią moterį, - kad atsidavė vien tik savam vyrui. Tokios nuomonės svarba grindžiama štai kuo: moteris reikalauja ir tikisi iš vyro visko, pabrėžiu - visko, ko trokšta ir ko jai reikia, o vyras pirmiausia ir tiesiogiai iš jos geidžia tik viena. 

Prie to, ką žmogus turi, aš nepriskyriau žmonos ir vaikų, nes jis pats yra jų labiau turimas. Verčiau jau reiktų minėti draugus, bet ir čia turintysis privalo vienodai būti kito turtas. 

Toji čia nagrinėjama mūsų prigimties kvailystė išties leidžia tris ūglius: garbės troškimą, puikybę ir išdidumą. Puikybė ir išdidumas skiriasi tuo, kad išdidumas yra jau turimas žmogaus įsitikinimas savo vertingumu kokiu nors atžvilgiu, o puikybė - noras tokį įsitikinimą sukelti kitiems, dažnai puoselėjant slaptą viltį ir pačiam tuo patikėti. Vadinasi, išdidumas yra iš vidaus kylantis, kitaip sakant, tiesioginis savęs gerbimas, o puikybė - siekis tą garbę įgyti iš išorės, taigi netiesiogiai. Todėl puikybė žmogų daro plepų, o išdidumas - tylenį. Bet tuščiagarbis turėtų žinoti, kad palanki kitų nuomonė, kurios jis taip trokšta, kur kas lengviau ir patikimiau įgyjama tylėjimu, o ne malant liežuviu, nors gražbilystė ir per kraštus lietųsi. 

Likimas žiaurus, o žmonės - niekingi. Taip sutvarkytame pasaulyje žmogus, gyvenanis turiningą dvasinį gyvenimą, yra panašus į šviesią, šiltą, linksmą pirkią su papuošta Kalėdų eglute speiguotą, pusnynuose skendinčią gruodžio naktį. Taigi būti savita, turininga individualybe ir ypač turėti daug dvasinių išteklių - tai, be jokios abejonės, pati sėkmingiausia lemtis žemėje, nors išorinio blizgesio būtų ir mažiausiai.  

Taigi vertingiausia ir svarbiausia kiekvienam turi būti savoji asmenybė. Juo jinai turtingesnė, vadinasi, juo daugiau pasitenkinimo šaltinių žmogus randa pačiame savyje, juo jis bus laimingesnis. 

Grožis - tai rekomendacinis laiškas, iš anksto mums palankiai nuteikiantis širdis ... 

Iš tiesų daugelis skursta tik todėl, kad pinigus, kuriuos turėjo, išleido vien tam, idant laikinai atsikratytų kamuojančio nuobodulio.