Estes, Clarissa Pinkola

Kokiai moteriai nepatiktų, užsėdus ant varpeliais išdabinto žirgo, šuoliais pasileisti per bekraštį, slėpiningą žalią mišką? Juk visai žmogiška norėti patirti Rojų dar čia, žemėje. Taigi ego siekia nuostabių išgyvenimų, tačiau bėda ta, kad palaimos troškimo ir begalinio naivumo derinys ne tik nežada norų išsipildymo, bet ir paverčia mus lengvu grobiu plėšrūnui.

Sodas - tai puiki meditacijos praktika: nustatyti momentą, kuomet kam nors ateina metas mirti. Sode mes gyvename didžiosios laukinės Gamtos alsavimo ritmu ir nemėginame jam priešintis.
Šios meditacinės praktikos dėka mes suvokiame Gyvybės/Mirties/Gyvybės ciklo natūralumą. Tiek gyvybę įkvepenčią, tiek ir mirtį siunčiančią gamtą turime pažinti, prisijaukinti ir pamilti. Šitaip mes persiimame laukinės gamtos ciklais. Išmokstame, kam reikia, suteikti jėgų ir sustiprinti gyvybines galias, bet niekuomet netrugdyti tam, kas miršta.

Neretai kūrybinė mūsų veikla lėtėja arba slopsta todėl, kad kažkas mūsų pačių dvasioje labai prastai mus vertina (...) Dažniausiai padėčiai pagerinti pakanka to, kad save, savo sumanymus ir kūrybą imtume vertinti kur kas rimčiau nei ligi tol.

Kuo gi reikia penėti intuiciją, kad ji niekuomet nebadautų ir visuomet prireikus atsilieptų į mūsų prašymą išanalizuoti susidariusią padėtį? Intuicijos penas - tai pats gyvenimas; o maitinama ji klausantis, ką ji pasako.