Būtis

Pasaulio istorija - tai varžybos laike, lenktynės dėl pelno, dėl valdžios, dėl turtų, ir jose visados svarbiausia tai, kam užteksią jėgų, laimės arba niekšiškumo nepražiopsoti momento. Tuo tarpu dvasios veikalas, kultūros veikalas, meno veikalas - gryna priešybė, jie visada reiškia ištrūkimą iš laiko pančių, žmogaus šuolį iš savo instinktų ir iš savo inertiškumo purvo į kitą plotmę, į nesusijusią su laiku, išsivadavusią iš laiko jungo, dievišką, visiškai neistorišką ir antiistorišką būtį. 

Kiekvienas nepaprastas daiktas slepia ką nors tragiška. 

Lyg nesvarus regėjimas ištirps
Aukščiau nei debesys iškilę bokštai,
Didingi rūmai, tobulos šventyklos,
Pats žemės rutulys ir jo grožybė
Išnyks nei šis bekūnis karnavalas
Ir nepaliks nė pėdsako. Mes patys
Juk esam iš sapnų, ir mūsų būtį
Apsiaučia sapnas. 

Tačiau, jei mes vieniši po plynu dangumi, jei mes pasmerkti neišvengiamai mirčiai, ar galime tvirtinti, kad mes iš tikrųjų esame? 

Mums neturi rūpėti, kokie yra daiktai, tačiau turime stebėtis, kad daiktai yra - kad jie apskritai egzistuoja. 

Kai siela ilgai siekia ką nors aprėpti ir, beeidama paskui tą didybę, nuvargsta, tą daiktą pradedame vadinti begalybe. 

Žinau viena: visi mirtingųjų darbai yra pasmerkti mirčiai, gyvename tarp laikinų dalykų. 

Būti ar nebūti - štai mįslė. 
Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?
Numirt? Užmigt? Ir tiek; ir baigt užmigus
Širdies kančias bei sopulių šimtus,
Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas, -
O, tokia pavydėtina dalia
Kas nesidžiaugtų? Mirt - užmigt? Užmigti?
Gal būt, net ir sapnus regėt? Štai kur
Galvosūkis. Kokie gi ten sapnai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
Štai kas priverčia stabtelt; štai dėl ko
Nelaimė mūsų niekad nesibaigia.
Ar kas pakęstų piktą amžiaus rykštę,
Skriaudas engėjo, pašaipas puikuolio,
Kartybę slaptą meilės atstumtos,
Teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno
Ir niekšo užgauliojimus, kurių
Tiek pakelia dorybė nebylioji,
Jei pats galėtum padaryt sau galą
Su paprasčiausiu durklu? Kas verkšlentų
Ir prakaituotų po našta gyvybės,
Jei baimė dėl kažin ko po mirties -
Nežinoma šalis, iš kur negrįžta
Nė viens keleivis - nežabotų valios
Ir mums nelieptų čia geriau kentėt,
Nei lėkti į vargus, kurių nežinom?
Taip mąstymas padaro mus bailius,
Taip ryžtingiausio užmojo spalva
Nublunka nuo dvejojimų liguistų,
Ir patys didingiausi mūsų siekiai,
Nejučiomis iškrypę iš vėžių,
Be polėkio sugniūžta... 

Nebuvo taip, kad neegzistuočiau. Aš, tu ir visi šie karaliai. Ir niekad nebus taip, kad mes nustosime buvę.
(2 skyrius, 12 tekstas) 

Aš išėjau į nebūtį - išnykau; ir - o stebūkle!
Aš buvau pats gyvenimas.