Likimas

Didžius pavyzdžius pateikia tik blogas likimas.

Žmogui negali atsitikti nieko, kas neatitiktų jo žmogiškosios lemties

… kas kam nors atsitinka, yra skirta likimo ir jam tinka.

Juk kiekvienam iš mūsų skirtas likimas yra susijęs su visumos likimu ir mus su juo riša.

Juk tas, kuris laiko savo likimą nulemtu, nepajėgus jį nugalėti.

Maišto prieš likimą paradoksas itin akivaizdus tais atvejais, kai žmogus ima samprotauti, kuo būtų tapęs, turėdamas kitą tėvą; jis pamiršta, kad ne "jis" būtų tapęs kuo nors, kad likimo subjektas būtų visai kitas žmogus, taigi neįmanoma būtų kalbėti apie "jo" likimą. Klausimas apie kito likimo galimybę apskritai prieštaringas ir beprasmis.

Žmogus panašus į skulptorių, kaltu ir kūju apdorojantį beformį akmenį, kad išgautų iš jo vis labiau regimą formą. Skirtumas tik tas, kad apdorojamą medžiagą jam pateikia likimas: kurdamas, išgyvendamas arba kentėdamas žmogus mėgina iš gyvenimo "išgauti" kuo daugiau vertybių, - kūrybinių, išgyvenimo ar nuostatos vertybių.

Teisybės nepažįstantys bepročiai dievams priskiria jūros audras, baisias liūtis, žiemos šalčius, tuo tarpu niekas iš to, kas mums kenkia ar teikia naudos, netaikytina būtent mums. Ne dėl mūsų visata atneša žiemą ar vasarą, čia jos savi dėsniai, kuriais užsiima dievai. Mes esame pernelyg išdidūs, jei sau atrodome verti, kad tai vyktų dėl mūsų. Visa tai atsitinka ne tam, kad mus skriaustų ar, priešingai, gelbėtų.

Likimas sunkus tik tiems, kam netikėtas; laukusieji lengvai atlaiko jo smūgius.

... lemtis yra ne kas kita, kaip susipynusi priežaščių eilė...