... jauną žmogų, turintį kažką iš seno, taip ir seną, turintį kažką iš jauno, ašen giriu; tasai, kurs seka šituo, gali pasenti kūnu, o dvasia nepasens niekada.
Ciceronas, Markas Tulijus
 


Paieška:

YouTube
Aistros
Depresija
Frustracija
Išgyvenimai
Kliūtys
Liūdesys
Nelaimės
Nerimas
Skausmas
Stiprybė
Sveikata

Kančia

Kur slypi giliausios kančių ir sielvarto šaknys? Atsisakyme mokytis toliau ir troškime tenkintis tuo, kas pasiekta.

(Estes, Clarissa Pinkola. Bėgančios su vilkais. Vilnius: Alma littera. 2005, 168p.)
Balsuoti:
 4.5 (11)
Komentarai (0)
Psichinės kančios atveju, kuri visada izoliuoja individą nuo visuomenės, nuo, taip vadinamos, normalių žmonių bendruomenės, didelę reikšmę turi supratimas, o greičiau tikėjimas, kad konfliktas nėra individuali tragedija, bet sykiu visų kančia, bendra laiko našta.

(Jung, Carl Gustav. Analitinė psichologija. Sankt Peterburgas: Kentauras. 1994, 69p.)
Balsuoti:
 3.0 (2)
Komentarai (0)
Pasidarėme tokie paikšiai, kad kankinamės ne dėl skausmo, o dėl nuomonės apie skausmą.

(Seneca, Lucius Annaeus. Apie sielos ramybę. Vilnius: Vyturys. 1997, 143p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Kančios išmoko sielą niekinti nelaimių tiekiamas kančias.

(Seneca, Lucius Annaeus. Apie sielos ramybę. Vilnius: Vyturys. 1997, 131p.)
Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)
... likimo mums primesta kančia nėra tokia skausminga kaip toji, kurią suteikia svetima valia.

(Šopenhaueris, Artūras. Parerga ir paralipomena. Vilnius: Pradai. 2001, 279p.)
Balsuoti:
 4.5 (6)
Komentarai (0)
Kančia ir vargas - sudėtinės gyvenimo dalys kaip ir likimas ar mirtis. Neįmanoma jų atskirti nuo gyvenimo, tiesiog nesunaikinant jo prasmės. Atskirti vargą ir mirtį, likimą ir kančią nuo gyvenimo reikštų panaikinti gyvenimo formą, jo pavidalą. Tik likimo smūgių daužomas, kančios iki baltumo įkaitintas gyvenimas įgyja formą ir pavidalą.
Taigi likimas, kurį patiria žmogus, turi prasmę: šį likimą reikia formuoti, kai įmanoma, ir priimti, kai būtina.

(Frankl, Viktor Emil. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008, 164p.)
Balsuoti:
 4.0 (2)
Komentarai (0)
Tad žmogus, kuriam jo konkretus likimas skiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaip į užduotį - visiškai unikalią užduotį. Net kentėdamas žmogus turi įsisąmoninti esąs vienintelis ir nepakartojamas visatoje - su savo skaudžiu likimu. Niekas negali jo pakeisti, niekas už jį neatkentės jo kančios. Kaip jis, šio likimo palytėtas, neša savo naštą - štai kur dabar slypi vienintelė nepakartojamos pasiekos galimybė.

(Frankl, Viktor Emil. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2008, 89p.)
Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)
Tuo, kaip žmogus pasitinka neišvengiamą likimą, o kartu su šiuo likimu ir jo skiriamą kančią, - kaip tik tuo atsiskleidžia daugybė galimybių prasmingai formuoti gyvenimą net sunkiausiomis aplinkybėmis, net paskutinę gyvenimo minutę. Priklausomai nuo to, ar žmogus išlieka tvirtas ir narsus, garbingas ir nesavanaudiškas, ar žūtbūtinėje kovoje dėl gyvasties pamiršta savo žmogišką kilmę ir galutinai pavirsta bandos gyvuliu, - priklausomai nuo to, jis arba realizuoja skaudžios padėties ir sunkaus likimo jam siūlomas vertybių galimybes, arba jas praranda; priklausomai nuo to, jis būna "vertas" savo kančios arba ne.

(Frankl, Viktor Emil. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2008, 78-79p.)
Balsuoti:
 4.3 (3)
Komentarai (0)
Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, prasmę privalo turėti ir kančia.

(Frankl, Viktor Emil. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2008, 78p.)
Balsuoti:
 5.0 (12)
Komentarai (0)
Kartais kančia atlėgsta tą akimirką, kai jai randama prasmė, pavyzdžiui, pasiaukojimas.

(Frankl, Viktor Emil. Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2008, 121p.)
Balsuoti:
 4.4 (5)
Komentarai (0)
Surasta: 40
1 2 3 4