Bendravimas
Kam užgultos ausys, bet niežti liežuvis,
Tas niekam naudos neatneš.
Tas niekam naudos neatneš.
(Thiruvalluvar. Tirukuralas. Senovės rytų poezija. Vilnius: Vaga. 1991, 490p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Ir kvailiai pelnyti pagarbą gali,
Jei kukliai tarp protingų tylės.
Jei kukliai tarp protingų tylės.
(Thiruvalluvar. Tirukuralas. Senovės rytų poezija. Vilnius: Vaga. 1991, 489p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Skurdybė didžiausia - svečiais nesidžiaugti,
Didybė - pakęsti kvailius.
Didybė - pakęsti kvailius.
(Thiruvalluvar. Tirukuralas. Senovės rytų poezija. Vilnius: Vaga. 1991, 483p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Šiurkščius žodžius tekalbėt - tai kramtyti
Rūgštų vaisių, kai rankoj - saldus.
Rūgštų vaisių, kai rankoj - saldus.
(Thiruvalluvar. Tirukuralas. Senovės rytų poezija. Vilnius: Vaga. 1991, 481p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Pažinęs meilingo žodžio galią
Nemėgina laimėti šiurkštumu.
Nemėgina laimėti šiurkštumu.
(Thiruvalluvar. Tirukuralas. Senovės rytų poezija. Vilnius: Vaga. 1991, 481p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Žodžiai kenkia slaptajai prasmei, garsiai išsakyta mintis visada būna kitokia, net kiek suklastota, paika - taip, ir dar labai gera ir man nepaprastai patinka, ir su tuo sutinku, jog tie dalykai, kurie yra vieno žmogaus lobis ir išmintis, kitam visada nuskamba kaip kvailas pokštas.
(Hesė, Hermanas. Sidharta. Kaunas: Trigrama. 2010, 150p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
KALBĖJIMO BŪDAS
Vieną rytą, kalifas Harunas al Rašidas pakvietė sapnų aiškintoją ir jam papasakojo tokį sapną:
- Sapnavau, kad vienas po kito iškrito mano dantys ir galiausiai mano burna liko visiškai tuščia. Ką apie tai manai?
- Ak, pone, tai blogas ženklas! Sapnas reiškia, kad tavo giminaičiai mirs anksčiau už tave ir tu liksi vienišas! - tarė aiškintojas.
Kalifo širdį pervėrė skausmas ir jis liepė sapnų aiškintojui daugiau nesirodyti jo akyse. Kiek vėliau papasakojo tą patį sapną kitam aiškiaregiui. Šis jam atsakė:
- Ak, mano valdove, tai išties geras ženklas. Sapnas reiškia, kad tavo gyvenimas bus labai ilgas ir kad tu gyvensi ilgiau už visus savo giminaičius!
Patenkintas kalifas tarė:
„Nuostabus sapnas!“ ir už puikų sapno aiškinimą davė aiškiaregiui šimtą denarų. Po to pakvietė vizirį ir jam liepė surasti pirmąjį aiškintoją: norėjo atsiprašyti, kad išvijęs iš rūmų. Mat iš esmės pirmasis jam atskleidė ta patį dalyką, tik kitais žodžiais.
Net skaudžiausią tiesą galima ištarti maloniai. Mandagumas – tai širdies protingumas.
Vieną rytą, kalifas Harunas al Rašidas pakvietė sapnų aiškintoją ir jam papasakojo tokį sapną:
- Sapnavau, kad vienas po kito iškrito mano dantys ir galiausiai mano burna liko visiškai tuščia. Ką apie tai manai?
- Ak, pone, tai blogas ženklas! Sapnas reiškia, kad tavo giminaičiai mirs anksčiau už tave ir tu liksi vienišas! - tarė aiškintojas.
Kalifo širdį pervėrė skausmas ir jis liepė sapnų aiškintojui daugiau nesirodyti jo akyse. Kiek vėliau papasakojo tą patį sapną kitam aiškiaregiui. Šis jam atsakė:
- Ak, mano valdove, tai išties geras ženklas. Sapnas reiškia, kad tavo gyvenimas bus labai ilgas ir kad tu gyvensi ilgiau už visus savo giminaičius!
Patenkintas kalifas tarė:
„Nuostabus sapnas!“ ir už puikų sapno aiškinimą davė aiškiaregiui šimtą denarų. Po to pakvietė vizirį ir jam liepė surasti pirmąjį aiškintoją: norėjo atsiprašyti, kad išvijęs iš rūmų. Mat iš esmės pirmasis jam atskleidė ta patį dalyką, tik kitais žodžiais.
Net skaudžiausią tiesą galima ištarti maloniai. Mandagumas – tai širdies protingumas.
(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 249-250p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
... sunku paaiškinti, kodėl žmogus, vos tik pajutęs kitų palankią nuomonę ar kai kas nors paglosto jos savimeilę, širdyje taip džiaugiasi. Panašiai kaip katė glostoma murkia, taip ir žmogaus veidas nušvinta palaima, kai jį kas giria;
(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 65p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
- Gal malonėtumėte pasakyti...
- Kalbėk tik tada, kai į tave kreipiasi! - atžariai nutraukė ją Karalienė.
- Bet jei visi laikytųsi šios taisyklės, - atsakė visad mėgstanti pasiginčyti Alisa, - ir jei tik tada kalbėtum, kai į tave kreipiamasi, tai, matote, niekas niekada nepasakytų nė žodžio, ir...
- Kalbėk tik tada, kai į tave kreipiasi! - atžariai nutraukė ją Karalienė.
- Bet jei visi laikytųsi šios taisyklės, - atsakė visad mėgstanti pasiginčyti Alisa, - ir jei tik tada kalbėtum, kai į tave kreipiamasi, tai, matote, niekas niekada nepasakytų nė žodžio, ir...
(Kerolis, Luisas. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje. Vilnius: Vyturys. 1991, 199p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Ežių šeimynėlė
Vasarai atėjus, girioje apsigyveno ežių šeimyna. Dienos buvo šiltos, tad ežiai linksmai pramogaudavo medžių paunksmėje. Nupuškuodavo ir už miško, siausdavo laukymėje, tarp gėlių žaisdavo slėpynių, gaudydavo muses, kad prasimaitintų, o nakčiai atslinkus ramiai sumigdavo šalia savo buveinės.
Vieną dieną išvydo krintantį medžio lapą: artinosi ruduo. Lapai krito vis labiau ir labiau. Ežiai sugalvojo naują išdaigą: gaudė krintančius lapus.
Vis labiau šalo. Upę aptraukė plonytis ledo sluoksnis. Iškritęs sniegas užklojo lapus. Ežiai drebėjo iš šalčio, naktimis negalėdavo net užmigti.
Vieną vakarą nusprendė susiglausti ir tokiu būdu sušilti, tačiau bandymas nepasisekė: žaibiškai išsilakstė į skirtingas puses, mat dygliais subadė vienas kitam nosis ir letenėles. Dar kartą nedrąsiai pamėgino priartėti vienas prie kito, tačiau ir vėl nesėkmingai.
Reikėjo rasti būdą sušilti ir išlikti: juk ir paukščiai, ir triušiai, ir kurmiai, ir kiti gyvūnai sušildavo susiglaudę.
Tuomet ežiai ėmė mokytis artėti vienas prie kito įtraukdami spyglius. Iš pradžių sekėsi sunkiai, tačiau ežiai kiekvieną vakarą mėgino vis iš naujo, kol pagaliau jiems pavyko susispausti nesusibadžius.
Žvarbus vėjas daugiau jų nebegąsdino; susiglaudę ežiai šiltai sau miegojo.
Gyvenime labai praverstų kelios taisyklės:
Kadangi gyvenimą nuskaidrina švelnumas, vadinasi verta jo siekti kasdien ...
Atrask gerąsias žmonių savybes, net ir tada, kai jie patys stengiasi jas nuslėpti ...
Nebijok nesutarimų ir barnių: tik mirusieji ir viskam abejingi nesipyksta.
Vasarai atėjus, girioje apsigyveno ežių šeimyna. Dienos buvo šiltos, tad ežiai linksmai pramogaudavo medžių paunksmėje. Nupuškuodavo ir už miško, siausdavo laukymėje, tarp gėlių žaisdavo slėpynių, gaudydavo muses, kad prasimaitintų, o nakčiai atslinkus ramiai sumigdavo šalia savo buveinės.
Vieną dieną išvydo krintantį medžio lapą: artinosi ruduo. Lapai krito vis labiau ir labiau. Ežiai sugalvojo naują išdaigą: gaudė krintančius lapus.
Vis labiau šalo. Upę aptraukė plonytis ledo sluoksnis. Iškritęs sniegas užklojo lapus. Ežiai drebėjo iš šalčio, naktimis negalėdavo net užmigti.
Vieną vakarą nusprendė susiglausti ir tokiu būdu sušilti, tačiau bandymas nepasisekė: žaibiškai išsilakstė į skirtingas puses, mat dygliais subadė vienas kitam nosis ir letenėles. Dar kartą nedrąsiai pamėgino priartėti vienas prie kito, tačiau ir vėl nesėkmingai.
Reikėjo rasti būdą sušilti ir išlikti: juk ir paukščiai, ir triušiai, ir kurmiai, ir kiti gyvūnai sušildavo susiglaudę.
Tuomet ežiai ėmė mokytis artėti vienas prie kito įtraukdami spyglius. Iš pradžių sekėsi sunkiai, tačiau ežiai kiekvieną vakarą mėgino vis iš naujo, kol pagaliau jiems pavyko susispausti nesusibadžius.
Žvarbus vėjas daugiau jų nebegąsdino; susiglaudę ežiai šiltai sau miegojo.
Gyvenime labai praverstų kelios taisyklės:
Kadangi gyvenimą nuskaidrina švelnumas, vadinasi verta jo siekti kasdien ...
Atrask gerąsias žmonių savybes, net ir tada, kai jie patys stengiasi jas nuslėpti ...
Nebijok nesutarimų ir barnių: tik mirusieji ir viskam abejingi nesipyksta.
(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 119p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |