Niekas taip labai neragina kitų, kaip tinginiai; prisitinginiavę ligi soties, jie būtinai nori visiems pasirodyti uolūs.  
Larošfuko, Fransua de
 


Paieška:

YouTube
Dvasingumas Įpročiai Savęs pažinimas Savikontrolė Valia  Ugdymas

Saviugda

Geras pavyzdys

- Iš ko tu išmokai tokio puikaus elgesio? - kartą paklausė vieno išmintingo senolio.
- Iš neišauklėtų žmonių, iš storžievių ir kitų nedorėlių.
- ?!
- Aš susilaikiau nuo tokių jų poelgių, kurie man nepatinka. 

(Saadi. Rožių sodo žiedlapiai. Kaunas: Mijalba. 2005, 104p.)
Balsuoti:
 4.4 (5)
Komentarai (0)
UŽKARIAUTOJAS

Turtingas, aukštų siekių jaunuolis paprašė mokytojo, kad šis jam padėtų tapti išties didžiu žmogumi. Išminčius davė jam keistą užduotį:
- Išvaikščiok skersai išilgai visą kraštą ir mokėk žmonėms, kad jie tave plūstų. Daryk taip vienus metus.
Jaunuolis leidosi miestų ir kaimų keliais, siūlydamas žmonėms pinigų, kad jį išplūstų kuo bjauriau ir užgauliau. Visi jį laikė pamišėliu.
Po metų jaunuolis grįžo pas mokytoją. O šis jam tarė:
- Dabar gali keliauti į Atėnus.
Jaunuolis nukako prie minėto miesto vartų.
Kaip tik toje vietoje gyveno keistas žmogėnas, šlykščiausiais žodžiais plūdes visus, įžengiančius į miestą. Pažeminti žmonės įsižeisdavo, užsiliepsnodavo pykčiu, prarasdavo savitvardą, imdavo jam grasinti.
O jaunuolis pratrūko griausmingai kvatotis:
- Tik pamanyk, aš ištisus metus mokėjau žmonėms pinigus, kad jie padarytų tai, ką tu čia darai už dyką!
Keistasis keikūnas staiga surimtėjo ir tarė:
- Įeik, miestas tavo!

Pats naudingiausias elektrinių prietaisų klavišas yra „pauzė". Pasaulį valdys tas, kuris moka valdyti save. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 352-353p.)
Balsuoti:
 4.7 (62)
Komentarai (0)
- Jeigu kiekvienas pasirūpintų tuo, ką pats daro, - tarė Hercogienė gergždžiančiu balsu, - žemė pradėtų suktis daug smarkiau. 

Balsuoti:
 5.0 (7)
Komentarai (0)
Žiaurumo pratimas

Kiekvienąsyk, kai galvon lenda, tavo nuomone, negeros mintys, susijusios su pavydu, gailesčiu pačiam sau, meilės kančiomis, neapykanta ir panašiai, daryk štai ką:
Įsmeik smiliaus nagą į nykštį toje vietoje, kur prasideda nagas, ir spausk, kol skausmas pasidarys nebepakenčiamas. Įsijausk į tą skausmą: tai bus tavo dvasinių kančių fizinė išraiška. Nustok spausti tik tada, kai negeros mintys dings iš galvos.
Prireikus pakartok tą pratimą dar sykį, kol nenusikratysi negerų minčių. Kiekvienąsyk tos mintys sugrįš vis rečiau, kol galutinai išnyks: kai tik jos ims tave kamuoti, smeik smiliaus nagu į nykštį. 

(Coelho, Paulo. Piligrimas. Vilnius: Vaga. 2010, 67p.)
Balsuoti:
 4.7 (10)
Komentarai (0)
Kai susitelkiate į savo ketinimą, protas ir kūnas orientuojasi jo kryptimi. Čia tik psichologijos dėsnis. Daugiau gaunate to, į ką atkreipiate dėmesį. 

(Vitale, Joe. Raktas. Vilnius: Alma littera. 2010, 136p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Daktaras Ihaleakala Hew Lenas išmokė mane, kad paprasti žodžiai "aš tave myliu", sakomi dieviškajai esybei (ar Dievui, gyvenimui, Dao, bet kam, ką jūs laikote aukščiausia galybe, kurioje ir iš kurios mes visi esame), gali žmogų atverti pagijimui. Šitas meldimosi, arba prašymo, būdas paimtas iš dvasinės havajiečių tradicijos, vadinamos ho'oponopono ... Svarbiausia šio būdo prielaida: kiekvienas poelgis kyla arba iš įkvėpimo, arba iš atminties. Įkvėpimas yra tiesioginis signalas, gautas iš dieviškos esybės. O atmintis yra mūsų pasąmonėje įrašyta programa. Galima sakyti, kad visos mūsų paskatos kyla iš atminties. Todėl reikia išvalyti prisiminimus, gožiančius įkvėpimą ...
Remiantis daktaru Hew Lenu, paprasti žodžiai "aš tave myliu", sakomi dieviškajai esybei, pradeda atlaisvinti kelią arba paleidžia valymosi mechanizmus ...
Svarbiausia mintis - mylėti taip, kad bėdoms nebeliktų vietos. Taip nutiks, jei nepaliaudamas kartosite "aš tave myliu". Dar galima sakyti ir kitokius teigiamus, palankius vertinimus ("aš atsiprašau tavęs", "prašau man atleisti", "dėkoju"), bet tų paprastų žodžių "aš tave myliu" visiškai pakanka. Šiuos žodžius kartoju štai jau treji metai ir mano gyvenimas pasidarė nuostabus. Dabar, drįstu sakyti, kiekvieną akimirką išgyvenu palaimą.
Šį būdą vos išmokau, taikiau visur kur. Kartodavau automobilių spūstyje, laukdamas, kol atsilieps pašnekovas telefonu, stovėdamas prieš auditoriją, gulėdamas karštoje vonioje, traukdamas cigarą, išėjęs pasivaikščioti, trypčiodamas eilėje, kęsdamas skausmą, bandydamas prisiminti ir taip toliau ... Tai pakeitė mano gyvenimą: iš nerimaujančio virtau neatsistebinčiu ...
Vieną dieną sutikau mokytoją iš San Antoijaus. Jis dirbo su specialiųjų poreikių mokiniais ... vienas jo mokinys serga, galima sakyti, katatonija. Vaikas tiesiog spokso seilėdamasis ir nė kiek nereaguoja į aplinką. ... mokytojas nutarė dirbti ne su vaiku, o keisti save. Jis atsisėdo klasėje ir ėmė mintyse kartoti "aš tave myliu", kartu mąstė apie tą vaiką. Tai truko kelias minutes. Tada vyras priėjo prie mokinio ir paklausė, gal norėtų paspręsti matematiką. Didžiausiam mokytojo nustebimui, vaikas pakėlė akis ir tarė: "Galėčiau pabandyti." Mokinys išsėdėjo prie darbų ištisas 30 minučių. Mokytojo žodžiais, tai buvo negirdėtas neregėtas lūžis.  

(Vitale, Joe. Raktas. Vilnius: Alma littera. 2010, 92-97p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
... pirmas žingsnis, užtikrinantis negrįžtamus pokyčius, yra suburti palaikymo komandą. 

(Vitale, Joe. Raktas. Vilnius: Alma littera. 2010, 59p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Niekuo nesirūpink, tik brangink ištikimybę vieninteliam dėsniui - ramybės dėsniui. 

(Antarova, Konkordija. Du gyvenimai 1. Kaunas: Gaivata. 1998, 31p.)
Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)
O poete! Tikras kilmingumas suteikiamas giraitėse ir pievose, o ne pilyse ar kardo ašmenimis. Sąlygos griežtos, bet visiems vienodos. Tu privalėsi išeiti iš šio pasaulio ir likti su savo mūza. Tu nežinosi, kokia dabar epocha, kokie papročiai, etiketas, politika, ką žmonės mėgsta, - nuo šiol viską tau duos mūza. Miestuose laiką pasaulis skaičiuoja laidotuvių varpais, o gamtoje amžina laiko eiga matuojama augalų ir gyvūnų kaita, kuri grįsta džiaugsmu, peraugančiu į didesnį džiaugsmą. Dievas taip pat prašo tavęs atsisakyti daugialypio ar dvipusio gyvenimo ir pasitenkinti tuo, ką apie tave kalbės kiti. Jie bus dori ir atsidavę tau ir prisiims atsakomybę už tavo žemiškąjį gyvenimą; jų darbai taip pat bus kilnūs ir prasmingi. Tu ištirpsi gamtoje ir žinosi, kad niekada neperžengsi Kapitolio ar Biržos slenksčio. Pasaulyje daug atsižadėjimo ir nuolankumo, ir jis nori, kad atsižadėtum savęs ir mokytumeisi, - tuomet jis bus tavo; ilgus metus būsi laikomas juokdariu ir storžieviu. Tai bus tavo užuovėja (juk Panas šitaip apsaugojo savo mylimiausią gėlę), ir būsi žinomas tik tokių kaip tu pats, ir jie guos tave švelniausia meile. Tu negalėsi minėti draugų vardų savo eilėse iš nedrąsos, kuri apima artinantis prie švento idealo. O atlygis bus toks, kad idealas pasidarys tau tikras ir kad tikro pasaulio suvokimas kris kaip pavasario lietus - gausus, bet nekeliantis rūpesčių tavo nepažeidžiamai būčiai. Visa žemė bus tavo parkas ir dvaras, jūroje galėsi maudytis ir kur nori plaukti be muitų ir be pavydo; miškus ir upes tu valdysi taip pat ir pajusi, kad kiti yra tiktai keleiviai ir nuomininkai. Tu - tikrasis žemės šeimininkas! Taip pat jūros! Dangaus! Kur tik krinta sniegas, teka vanduo ar skrenda paukščiai, kur diena ir naktis susitinka aušroje, kur mėlynas dangus pilnas debesų ar nusėtas žvaigždžių, kur visos formos perregimos ir gali susijungti su dangaus erdve, kur esama pavojaus ir baimės, ir meilės, ten esama Grožio, gausaus kaip lietus, skirto tau, ir, nors apeitum visą pasaulį, nerastum jame nieko netinkamo ar žemo. 

(Emersonas, Ralphas Waldo. Poetas. Vilnius: Vyturys. 2000, 68-70p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Kai regime tai, ko neturime, lengvai kyla mintis "O kaip, jei tai būtų mano?" ir iškart pajuntame neturėjimo kartėlį. Tad dažniau reikėtų klausti: "O kaip, jei tai nebūtų mano?" Aš manau, mums derėtų retsykiais žvilgtelėti į visa, ką turime, taip, lyg staiga būtume to netekę, ir nesvarbu ko - turto, sveikatos, draugų, mylimosios, žmonos, arklio, šuns ar dar kai ko, nes tikrąją vertę sužinosime ką nors praradę. Taigi, jei priimtume šį siūlomą požiūrį, tai, pirma, visi tie dalykai suteiktų mums kur kas didesnį tiesioginį pasitenkinimą nei iki šiol, ir, antra, priverstų stengtis, kad praradimų nebūtų: saugoti turtą, nepykinti draugų, gerbti žmonos ištikimybę, rūpintis vaikų sveikata ir t. t. Juk blausią dabartį dažnai mėginame praskaidrinti svajonėmis apie galimą sėkmę ir prasimanome tūkstančius tariamų vilčių, kurių kiekvienoje slypi ir galimybė nusivilti; taip visuomet ir būna, kai tos svajonės sudūžta į žiaurią tikrovę. Nepalyginamai išmintingiau savo apmąstymų objektu padaryti daugybę mus tykančių pavojų, ir tai būtų dvejopai naudinga: pirma, padėtų kai kurių nemalonumų išvengti, antra, maloniai nustebintų, jei laukiama negerovė neįvyktų. Juk šiek tiek padrebinę kinkas, visuomet būname gerokai linksmesni. Kai kada labai pravartu įsivaizduoti dideles nelaimes, kurios mus galėtų ištikti, kad paskui lengviau iškęstume tikrai užgriuvusias mažesnes bėdas: prisiminęs anas neįvykusias dideles nelaimes, mes save paguostume. Tačiau dėl šios taisyklės nederėtų nepaisyti anksčiau aptartosios.

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 175p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Surasta: 123
Ankstesnis   1 2 3 4 5   Sekantis