Būti laimingam - reiškia mokėti surasti gerą progą ir ją išnaudoti. 
Marden, Orison Swett
 


Šopenhaueris, Artūras

Tiesa, tam tikromis aplinkybėmis ir sveikiausias, net linksmiausių plaučių žmogus gali ryžtis savižudybei, jei kančių mastas ar neišvengiamai artėjanti nelaimė pranoks mirties baimę. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 29p.)
Balsuoti:
 4.7 (11)
Komentarai (0)
Iš viso to, ką išvardijome, labiausiai mus daro laimingus linksmas būdas ... Tarkime, žmogus jaunas, gražus, turtingas ir gerbiamas; norėdami nustatyti ar jis laimingas, turime dar paklausti, ar jis linksmas; jei paaiškėja, kad linksmas, tada visai vistiek, ar jis jaunas, senas, teisus ar kuprotas, vargšas ar turtuolis - jis laimingas.  

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 24p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Iš principo jau įsitikinome, kad tai, kuo žmogus yra, prie jo laimės prisiededa kur kas svariau nei tai, ką jis turi, arba kuo yra laikomas. Juk visada svarbu, kuo žmogus yra ir kas sudaro jo esmę, nes jo individualybė lydi jį kiekviename žingsnyje ir nuspalvina visus jo išgyvenimus. Šiaip ar taip, žmogaus dvasinio pasitenkinimo šaltinis pirmiausia yra jis pats; tai pasakytina apie fizinius, o juo labiau apie dvasinius malonumus ... Taigi jei individualybė skurdi, tai ir visi malonumai yra tarsi brangūs vynai burnoje, kurioje dar tebejaučiamas tulžies skonis. Todėl ir džiaugsmuose, ir varguose - išskyrus dideles nelaimes - žmogui nepalyginamai svarbiau ne tai, kas gyvenime nutinka, o tai, kaip jis viską suvokia, kitais žodžiais tariant, visais atžvilgiais lemia jo pagavumo pobūdis ir laipsnis. Žmogaus vidinis pasaulis, jo dvasia, žodžiu, - asmenybė ir jos vertė yra vienintelis ir tiesioginis žmogaus laimės ir pasitenkinimo šaltinis. Visa kita - šalutiniai veiksniai, todėl jų aktyvumą galima nuslopinti, o asmenybės veikimo nesustabdysi niekada.

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 23p.)
Balsuoti:
 4.5 (8)
Komentarai (0)
... dėl to pražūtingo išlaidumo iš tikrųjų yra kaltas vien nuobodulys, kurį sukelia ką tik minėtas dvasios skurdas ir tuštybė. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 20p.)
Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)
Vadinasi, gyvenimo laimės pamatą sudaro tai, kuo pats žmogus yra

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 19p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Rango ir turto skirtumai verčia kiekvieną vaidinti savo vaidmenį, bet anaiptol ne jie lemia sieloje glūdinčią laimės ir pasitenkinimo įvairovę: ir šiuo atveju kiekviename tūno tas pats vargeta su savo kančiomis ir negandomis, kurių konkretus turinys yra skirtingas, tačiau forma, t. y. tikroji esmė, lieka maždaug tokia pat ... Visi puikumai ir malonumai, atsispindėję miglotoje bukagalvio sąmonėje, yra tiesiog apverktini, palyginti su Cervanteso [Servanteso] gūdžioje kalėjimo kameroje rašiusio savo "Don Kichotą", sąmone. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 13-14p.)
Balsuoti:
 4.0 (4)
Komentarai (0)
... laimingas gyvenimas savo ruožtu apibrėžtinas kaip būtis, kuri, vertinant ją absoliučiai objektyviai arba, tiksliau sakant, ramiai ir dalykiškai apmąstant (nes čia reikalingas subjektyvus sprendimas), laikytina kur kas vertingesne už nebūtį. Iš tokios žmogaus būties sampratos išeina, kad mes gyvename dėl paties gyvenimo, o ne vien dėl to, kad bijome mirties; tai taip pat paaiškina, kodėl trokštame gyventi amžinai. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 7p.)
Balsuoti:
 4.2 (5)
Komentarai (0)
Kai regime tai, ko neturime, lengvai kyla mintis "O kaip, jei tai būtų mano?" ir iškart pajuntame neturėjimo kartėlį. Tad dažniau reikėtų klausti: "O kaip, jei tai nebūtų mano?" Aš manau, mums derėtų retsykiais žvilgtelėti į visa, ką turime, taip, lyg staiga būtume to netekę, ir nesvarbu ko - turto, sveikatos, draugų, mylimosios, žmonos, arklio, šuns ar dar kai ko, nes tikrąją vertę sužinosime ką nors praradę. Taigi, jei priimtume šį siūlomą požiūrį, tai, pirma, visi tie dalykai suteiktų mums kur kas didesnį tiesioginį pasitenkinimą nei iki šiol, ir, antra, priverstų stengtis, kad praradimų nebūtų: saugoti turtą, nepykinti draugų, gerbti žmonos ištikimybę, rūpintis vaikų sveikata ir t. t. Juk blausią dabartį dažnai mėginame praskaidrinti svajonėmis apie galimą sėkmę ir prasimanome tūkstančius tariamų vilčių, kurių kiekvienoje slypi ir galimybė nusivilti; taip visuomet ir būna, kai tos svajonės sudūžta į žiaurią tikrovę. Nepalyginamai išmintingiau savo apmąstymų objektu padaryti daugybę mus tykančių pavojų, ir tai būtų dvejopai naudinga: pirma, padėtų kai kurių nemalonumų išvengti, antra, maloniai nustebintų, jei laukiama negerovė neįvyktų. Juk šiek tiek padrebinę kinkas, visuomet būname gerokai linksmesni. Kai kada labai pravartu įsivaizduoti dideles nelaimes, kurios mus galėtų ištikti, kad paskui lengviau iškęstume tikrai užgriuvusias mažesnes bėdas: prisiminęs anas neįvykusias dideles nelaimes, mes save paguostume. Tačiau dėl šios taisyklės nederėtų nepaisyti anksčiau aptartosios.

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 175p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Dar pridurtina, kad sunkumas pasidabinti šlovės vainiku už kūrinius yra atvirkščiai proporcingas kūrinių vartotojų skaičiui - dėl lengvai suprantamų priežasčių. Todėl kur kas sunkiau pelnyti šlovę pamokomais kūriniais nei tokiais, kurie skirti pramogai. Bet visų sunkiausia - filosofams, nes jų veikaluose slypinti išmintis neturi garantijų, be to, iš jos neišpeši medžiaginės naudos ... 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 120-121p.)
Balsuoti:
 2.0 (1)
Komentarai (0)
Sokratas, mėgdavęs veltis į ginčus, gan dažnai būdavo apkulamas ir nedarydavo iš to jokios tragedijos, kartą, kai kažkas įspyrė jam į užpakalį, jis nustebindamas savo skriaudėją ramių ramiausiai tarė: "Ar turėčiau eiti skųstis, jei man įspyrė asilas?". O kitą kartą, kai kažkas jo paklausė: "Ar neįsižeidi, kai anas ima tave keikti?" - atsakė: "Ne, nes tai, ką anas sako, man visai netinka". 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 95p.)
Balsuoti:
 5.0 (4)
Komentarai (0)
Surasta: 76
Ankstesnis   1 2 3 4 5   Sekantis