|
Vonegutas, Kurtas
Rouzvoteris atsakė skaitąs Kilgoro Trauto "Kosminę Evangeliją". Tai apysaka apie ateivį iš kosmoso, iš išvaizdos, beja, labai panašų į tralfamadorą. Tasai ateivis iš kosmoso ėmėsi nuodugniai sudijuoti krikščionybę, norėdamas sužinoti, kodėl krikščionys taip linkę į žiaurumą. Jis priėjo išvadą, kad iš dalies dėl to kaltas Naujojo Testamento rašytojų nerūpestingumas. Jo supratimu, Evangelijų paskirtis, be kita ko, - mokyti žmones būti gailestingus, net ir patiems didžiausiems menkystoms.
Tačiau faktiškai Evangelijos moko štai ko: "Prieš ką nuduobdamas, gerai įsitikink, ar jis neturi stipraus užnugario". Nieko nepadarysi.
[*Kilgoras Trautas - rašytojas fantastas, išgalvotas K. Voneguto personažas.]
Vienas svarbiausiu karo padarinių - tai, kad žmonės bijo pasirodyti esą asmenybės.
Beje, Trautas yra parašęs knygą apie pinigų medį. Jam vietoj lapų auga dvidešimties dolerių banknotai. Žiedai - paskolos obligacijos, o vaisiai - brilijantai. Medis viliodavo žmones, po juo jie žudydavo vieni kitus ir savo lavonais labai puikiai tręšė medį. Nieko nepadarysi.
[*Kilgoras Trautas - rašytojas fantastas, išgalvotas K. Voneguto personažas.]
Ant palangės stovėjo limonado butelis. Etiketė gyrėsi, kad jame nesą jokių maistingų medžiagų.
Bilio kabinete ant sienos kabojo įrėminta maldelė, nusakanti taktiką, kurios jis laikėsi, irdamasis per gyvenimą, nors juo ir nesižavėjo. Daugelis pacientų, pamatę tą maldelę Bilio kabinete, sakydavo, kad ji ir jiems padedanti irtis per gyvenimą. Maldelė skambėjo taip:
DIEVE, DUOK MAN KANTRYBĖS,
KAD NESIPRIEŠINČIAU TAM,
KO NEGALIU PAKEISTI,
DRĄSOS -
KAD PAKEISČIAU TĄ, KĄ GALIU,
IR IŠMINTIES -
KAD VISADA SUGEBĖČIAU
VIENA NUO KITA ATSKIRTI.
Jis kasdien gelbėjo Bilį: keikdamas, spardydamas, mušdamas, varė ir varė jį pirmyn. Žiaurumas buvo būtinybė, kadangi Bilis nė piršto nebūtų pajudinęs, kad išsigelbėtų. Bilis norėjo pasuoti. Buvo sušalęs, išbadėjęs, iškvaršęs, nieko nemokėjo. Jis jau beveik nebeskyrė ar miega, ar nemiega, ir dabar, trečiąją klajonės dieną, jam buvo vis tiek - eiti ar stovėti.
Jis norėjo tik vieno: kad jį paliktų ramybėje.
- Eikit, vyrai, be manęs, - kartojo ir kartojo jis.
Laikas sustojo. Kažkas žaidė su laikrodžiais, ne tik elektriniais, bet ir prisukamais. Mano laikrodėlio sekundininkas tvinkt, praslenka metai, tada vėl tvinkt.
Aš nieko negalėjau padaryti. Kaip žemietis, privalėjau tikėti laikrodžiais. Ir kalendoriais.
Kaip ir daugelis amerikiečių, ji bandė įprasminti gyvenimą daiktais, įsigytais suvenyrų krautuvėlėse.
Mums reikėjo tiek daug laiko suvokti, jog žmogaus gyvenimo, kad ir kas jį kontroliuotų, yra viena prasmė ir tikslas - meilė aplinkiniams, laukiantiems tos meilės.
Tai, kas buvo kadaise, bus amžinai, o tai kas kada nors įvyks, kažkada jau įvyko.
|
|