Tolkinas, J. R. R.

– Aš negaliu pakęsti permainų, skundėsi jis, – nieko nėra blogiau, kaip senatvėje susilaukti pasikeitimų. Permainos yra blogiausia, – kartojo ir kartojo hobitas.  

Kelias į Mordorą – tai kelias į pragarą, bet mums nieko kito nelieka. Nei jėga, nei protas čia nepadės, ir silpnam gali pasisekti geriau negu stipriam. Kiek atvejų yra žinoma, kai silpnieji pasukdavo istorijos ratą sau norima linkme, o stiprieji būdavo bejėgiai. 

[B]et net pats žinomiausias ir galingiausias didvyris istorijoje palieka tik menką žymę.  

Būrys apsiginklavo labai lengvai, nes pagrindinis jų ginklas turėjo būti slaptumas. 

Hobitas su džiaugsmu lietė lygią medžio žievę, lietė ne kaip eigulys ar dailidė, o kaip medžio brolis. 

Kad ir kiek keliausi, o savas kraštas kaip magnetas traukia, jeigu suprantate, apie ką kalbu. 

Nejaugi jūs nustojot tikėjęs pranašystėmis dėl to, kad pats padėjot joms pildytis? Nejaugi tikrai manot, kad iš visų bėdų išnešdavot sveiką kailį paprasčiausiai tik dėl to, jog esat gimęs po laiminga žvaigžde? Jūs nuostabus, misteri Beginsai, ir aš nuoširdžiai žaviuosi jumis, bet, šiaip ar taip, žmogus šiame pasaulyje tėra tik menkas šapelis! 

Tik senajam burmistrui blogai baigėsi. Bardas davė jam daug aukso, norėdamas pagelbėti ežero gyventojams, bet burmistras, matyt, buvo iš tų žmonių, kurie greit užsikrečia, tad jam tuoj prilipo slibino liga: susigriebė beveik visą auksą ir pabėgo, paskui visų apleistas mirė tyruose badu. 

Jeigu mes labiau mėgtume gardų valgį ir smagias dainas, o ne lobius, pasaulyje būtų kur kas linksmiau. 

Mano žodis negali pasikeisti dėl to, kad keliskart patekėjo ir nusileido saulė ...