BIBLIJA. Senasis Testamentas. Patarlių knyga

Kas pašaipūną sudraudžia, būna išplūstamas,
kas nedorą žmogų išbara, nukenčia.
Nebark pašaipūno, nes jis tavęs nekęs;
pabark išmintingą žmogų ir jis tave mylės.
(9:7–8)

Žmogaus gerumas daro jam pačiam gera, o negailestingas žmogus daro sau žalą.
(11:17)

Žmonės neniekina vagies, kuris vagia būdamas alkanas, kad numalšintų alkį. Tačiau pagautas jis turi septyniariopai atmokėti;
(6:30 – 31)

Gudrus žmogus slepia savo išmanymą, o kvailojo širdis skelbia savo kvailumą.
(12:23)

Nesiginčyk su niekuo be reikalo, kai nebuvo tau žaklos padaryta.
(3:30)

Kas saugo savo liežuvį, apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus prieina liepto galą.
(13:3)

Kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, o išmintingas žmogus klauso patarimo.
(12:15)

Išminties pradžia yra tokia: įsigyk išminties, įsigyk supratimo, nors tai kainuotų visą, ką turi.
(4:7)

Laimingas žmogus, kuris išmintį randa, kuris supratimo įgyja!
Juk jos nauda didesnė už naudą sidabro ir jos atlygis didesnis už atlygį auksu.
Ji vertesnė už brangakmenius, visi tavo turtai negali jai prilygti.
Jos dešinėje ilgas gyvenimas, jos kairėje turtai ir garbė.
Jos keliai yra malonūs, o visi jos takai – ramūs.
Ji yra gyvybės medis ją suvokiantiems; laimingu vadinamas kas jos laikosi.
(3:13-18)

Bendrauk su išmintingu, ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą.
(13:20)