Privalai noriai leistis padedamas ant aukuro ir pereiti ugnį, noriai patirti, ką simbolizuoja aukuras - deginimą, apsivalymą ir atsidavimą vieninteliam tikslui - pašalinti bet kurį troškimą ar prisirišimą, kurie nesiderina su Dievu ar nėra nukreipti į Jį. 
Chambers, Oswald
 


Paieška:

YouTube
Lankomiausios citatos

Lankomiausios citatos

Laimingi būdami, mes visada geri, bet būdami geri, ne visada laimingi.  

(Vaildas, Oskaras. Doriano grėjaus portretas. Vilnius: Vaga. 1989, 69p.)
Balsuoti:
 4.7 (83)
Komentarai (0)
Tyla

Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:
- Ko išmokai gyvendamas tyloje?
Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui:
- Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai?
Žmogus dirstelėjo.
- Nieko nematau!
Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui:
- Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje?
Žmogus žvilgtelėjęs atsakė:
- Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.
Vienuolis tarė:
- Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 124-125p.)
Balsuoti:
 4.7 (81)
Komentarai (3)
Tas, kuris nurodo tavo trūkumus, ne visada priešas, tas, kuris kalba apie tavo vertybes, ne visada draugas.

(Senovės kinų išmintis. Tūkstantis Li. Vilnius: Gamta. 2005, 33p.)
Balsuoti:
 4.8 (77)
Komentarai (1)
Būti ar nebūti - štai mįslė. 
Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?
Numirt? Užmigt? Ir tiek; ir baigt užmigus
Širdies kančias bei sopulių šimtus,
Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas, -
O, tokia pavydėtina dalia
Kas nesidžiaugtų? Mirt - užmigt? Užmigti?
Gal būt, net ir sapnus regėt? Štai kur
Galvosūkis. Kokie gi ten sapnai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
Štai kas priverčia stabtelt; štai dėl ko
Nelaimė mūsų niekad nesibaigia.
Ar kas pakęstų piktą amžiaus rykštę,
Skriaudas engėjo, pašaipas puikuolio,
Kartybę slaptą meilės atstumtos,
Teisėjo kliautis, nuoskaudas didžiūno
Ir niekšo užgauliojimus, kurių
Tiek pakelia dorybė nebylioji,
Jei pats galėtum padaryt sau galą
Su paprasčiausiu durklu? Kas verkšlentų
Ir prakaituotų po našta gyvybės,
Jei baimė dėl kažin ko po mirties -
Nežinoma šalis, iš kur negrįžta
Nė viens keleivis - nežabotų valios
Ir mums nelieptų čia geriau kentėt,
Nei lėkti į vargus, kurių nežinom?
Taip mąstymas padaro mus bailius,
Taip ryžtingiausio užmojo spalva
Nublunka nuo dvejojimų liguistų,
Ir patys didingiausi mūsų siekiai,
Nejučiomis iškrypę iš vėžių,
Be polėkio sugniūžta... 

(Šekspyras, Viljamas. Hamletas. Raštai I. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1961, 249p.)
Balsuoti:
 4.7 (78)
Komentarai (3)
Galimybė įgyvendinti svajonę - štai kas gyvenimą daro įdomų ...

(Coelho, Paulo. Alchemikas. Vilnius: Vaga. 2004, 21p.)
Balsuoti:
 4.9 (74)
Komentarai (0)
PRIESAIKA

Vieną dieną senovės kinų Imperatorius iškilmingai prisiekė:
- Nugalėsiu ir pašalinsiu iš savo karalystės visus savo priešus.
Po kurio laiko imperatoriau pavaldiniai nustebo pamatę valdovą, vaikštantį rūmų soduose su aršiausiais savo priešais už parankės, linksmą ir juokaujantį. 
- Bet...- kreipėsi į jį suglumęs dvariškis, - ar neprisiekei pašalinti iš karalystės visų priešų?
- Aš juos ir pašalinau, - atsakė Imperatorius. - Padariau juos savo draugais! 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 190p.)
Balsuoti:
 4.8 (75)
Komentarai (0)
Mylėti - tai pasilikti, kai kiekviena tavo ląstelė šaukte šaukia: bėk!

(Estes, Clarissa Pinkola. Bėgančios su vilkais. Vilnius: Alma littera. 2005, 184p.)
Balsuoti:
 4.8 (68)
Komentarai (4)
Juokas visai nebloga pradžia draugystei ir pati geriausia pabaiga ... 

(Vaildas, Oskaras. Doriano grėjaus portretas. Vilnius: Vaga. 1989, 14p.)
Balsuoti:
 4.8 (66)
Komentarai (0)

GERAŠIRDIS ŽMOGUS

Kartą žmogus įkrito į šulinį ir negalėjo iš jo išsikepurnėti.

Netoliese vaikštinėjantis geraširdis žmogelis jam tarė:
- Man iš tikrųjų tavęs labai gaila. Užjaučiu.
Socialinis darbuotojas pasakė:
- Logiška, kad anksčiau ar vėliau kas nors čia gaus galą.
Dievobaimingasis nusprendė:
- Tik blogiečiai krinta į šulinius. Mokslininkas apskaičiavo, kaip žmogus atsidūrė
šulinyje.
Politikas, priklausantis opozicijai, įsipareigojo pa­reikšti nepasitenkinimą vyriausybe.
Žurnalistas pažadėjo kitą sekmadienį išspausdinti žurnale poleminį straipsnį.
Praktiškas vyriškis pasiteiravo, ar dideli šulinyje mo­kesčiai. Liūdnuolis pasakė:
- Mano šulinys dar blogesnis.
Humoristas sukikeno:
- Išgerk kavos, ir nuotaika pasitaisys!
Optimistas tarė:
- Juk galėjo būti ir blogiau.
Pesimistas perspėjo:
- Įkrisi dar giliau.
Ir tik vienas žmogus pamatęs įkritusį, ištiesė ranką ir iš­traukė jį iš šulinio. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 300-301p.)
Balsuoti:
 4.4 (72)
Komentarai (2)
Nereikėjo man jos klausyti, - pasisakė jis man kartą. - Niekada nereikia klausyti gėlių. Reikia į jas žiūrėti, traukti jų kvapą. Nuo mano gėlės kvepėjo visa planeta, bet aš nemokėjau tuo džiaugtis. 

(Saint Exupéry, Antoine de. Mažasis princas. Vilnius: Džiugas. 2002, 31p.)
Balsuoti:
 4.4 (71)
Komentarai (4)
Surasta: 5940
Ankstesnis   1 2 3 4 5   Sekantis