Visuomenė

Kai visi galvoja tą patį, iš tikrųjų negalvoja nė vienas. 

Visuomenė visur rengia sąmokslus prieš kiekvieno jos nario vyriškumą. Visuomenė yra akcinė bendrovė, kurioje jos nariai susitaria dėl duonos išsaugojimo kiekvienam akcininkui užtikrinimo, jos valgytojo laisvės ir kultūros išsaugojimo. Daugelio prašymų ypatybė yra prisitaikymas. Pasitikėjimas savimi kelia pasibjaurėjimą. Prašytojams patinka ne tikrovė ir kūrėjai, o vardai ir papročiai.
Kad ir koks žmogus būtų, jis neturi būti konformistas. Jo, skinančio neblėstančias pergales, neturi trikdyti gėrio pavadinimas; jis turi išsiaiškinti, ar tai tikrai gėris. Pagaliau nėra nieko švento, išskyrus mūsų pačių sąžiningumą. Atleisk pats sau ir tau pritars pasaulis.  

Žmogus mano, kad vartoja jis, o iš tikrųjų vartojimo ugnis sudegina jį patį, suteikdama jam kuklų džiaugsmą ... Mielaširdinga tik tai, kad vietoj krematoriumų jūs turite televizorius ir prekybos centrus. O tiesa ta, kad funkcija jų ta pati. 

- Kiekvienas duoda, ką turi. Karys atiduoda savo jėgą, pirklys - prekes, mokytojas - žinias, valstietis - ryžius, žvejys - žuvis. 

... pilietinės garbės, grindžiamos taikiu žmonių bendradarbiavimu, pamatą sudaro kitų nuomonė apie mus - kad mes verti visiško pasitikėjimo, nes besąlygiškai gerbiame kiekvieno teises ... 

Isavio blogio išsilaikymo dėsnis: Absoliutus bet kurios sistemos blogis yra pastovus. Sumažinus jį skurdo ar bedarbystės srityje, jis neišvengiamai padidės užterštumo ar nusikaltimų sferoje. 

Progreso tempas: visuomenė yra mulas, o ne automobilis; jei paspausi per stipriai, jis spirs ir numes spaudžiantį jojiką. 

Po gero pusmečio atsiverčiau komentarus „Delfi“ portale. Ir pasigailėjau – daugiau jų niekada neskaitysiu. Kiek piktų, šlykščių, pasibjaurėjimą keliančių replikų! Negali patikėti – juk šiandien Kalėdos... Kur šventinė dvasia, „ramybė geros valios žmonėms“? Karaliauja pikta valia. O juk, atrodytų, internetinės erdvės „rašytojai“ turėtų būti bent kiek apsitrynę. Deja, pavadinti juos nepraustaburniais – per silpnas žodis. Chamizmas, ir dar pačios atgrasiausios rūšies. Ko galima tikėtis iš tokių žmonių? Ir kiek jų Lietuvoje? 

Nuo pat žmonijos būties pradžios pagrindinis jos užsiėmimas buvo tradicijų tinklo kūrimas, o paskui griovimas, kai būdavo išsemti naudingi rezultatai. Be pastovių tradicijų nebūtų civilizacijos, o be lėto tradicijų nykimo nebūtų pažangos. Sunkiausia rasti pusiausvyrą tarp pastovumo ir permainų. 

Tačiau tradicijos - nematomi mūsų sielų šeimininkai - atsilaiko prieš bet kokį maištą ir nyksta labai lėtai - tik per šimtmečius.