Pyktis

Kada tik pikta dvasia iš Dievo apimdavo Saulių, Dovydas imdavo į rankas lyrą ir grodavo. Sauliui būdavo lengviau ir imdavo geriau jaustis, o piktoji dvasia nuo jo atsitraukdavo.
(16:23) 

Tikrai nevykęs yra tas,
Kurs, negalėdamas kaip nors pakenkti, nuolat pyksta!
Ar gali apsiverst keptuvė,
Jei kepamas viščiukas joje šokinėja? 

Pikto būdo žmogus kursto ginčą,
o karštakošis padaro daug nusikaltimų.
(29:22)  

Kvailys išlieja visą savo įniršį,
o išmintingas žmogus santūriai susilaiko.
(29:11)  

Nesikarščiuok dėl piktadarių,
nepavydėk nedorėliams,
nes nedoras žmogus neturi ateities;
nedorėlių lempa užgęsta.
(24:19-20) 

Kas lėtai supyksta, turi daug supratimo,
o kas yra ūmaus būdo, išaukština kvailumą.
(14:29)  

... [ėdami] nuolatinio pykčio, mes prarandame tikėjimą gėriu. Viltis irgi kažkur išgaruoja. O anapus beviltiškumo paprastai slypi pyktis, po pykčiu - skausmas, o šio priežastys dažniausiai būna vienokia ar kitokia žaizda - kartais visai šviežia, bet dažniausiai - sena, kamuojanti mus nuo labai senų laikų.

Kuo mūsų poelgiai yra bešališkesni, tuo jie rodo didesnį mūsų stiprumą. O sielvartas ir pyktis rodo mūsų silpnumą. Abu mus sekina ir silpnina.

.. mus piktina ne žmonių poelgiai (...) bet mūsų įsitikinimai.

Kai tave piktina kieno nors blogas poelgis, pasižiūrėk į save ir pagalvok, ar tu pats panašiai nesielgi...