Pamiršta kalba

Pasąmonė nėra nei mitinė genetiškai paveldėtų išgyvenimų karalystė, kaip manė K. G. Jungas, nei iracionalių libido jėgų buveinė, kaip teigė Froidas. Ją reikėtų aiškinti pagal principą: „Ką galvojame ir jaučiame priklauso nuo to, ką veikiame“.

Poilsiaudamas žmogus persikelia į žmonijos laisvės būseną, kuri išsipildys kada nors ateityje. Žmogaus santykis su gamta ir su kitais žmonėmis yra paremtas harmonija, santarve ir neliečiamumu. Darbas simbolizuoja konfliktą ir disharmoniją; poilsis reiškia kilnumą, santarvę ir laisvę.

... praeitis yra reikšminga tik tiek, kiek ji vis dar pasireiškia dabartyje...

Jei sugebėjimas nustebti yra išminties pradžia, tuomet ši tiesa labai lūdnai apibūdina šiuolaikinio žmogaus išmintį. Nepaisant aukšto raštingumo lygmens ir visuotinio švietimo privalumų, mes praradome sugebėjimą stebėtis.

Koks tada yra – žvelgiant pranašo žvilgsniu – žmogaus tikslas? Vėl gyventi harmonijoje su kitais žmonėmis, gyvūnais, žeme. Ši naujoji harmonija skiriasi nuo rojaus harmonijos. Ją galima pasiekti tik jei žmogus visiškai išvystys savo žmogiškąsias savybes, jei jis žinos tiesą ir elgsis teisingai, jei jis išvystys savo proto galias iki tokio lygmens, kad išsivaduos iš žmogiškųjų suvaržymų ir iš iracionalių troškimų pančių. Pranašiškuose bylojimuose gausu šią mintį išreiškiančių simbolių. Žemė ir vėl taps neribotai derlinga, kardai bus perlydyti į noragus, santarvėje drauge gyvens liūtas su ėriuku, nebebus karo, moterys be skausmo gimdys vaikus (Talmude) ir visa žmonija susijungs tiesoje ir meilėje. Šią naująją harmoniją, kuri ir yra istorinio proceso tikslas, simbolizuoja Mesijo atėjimas.

... aš dar jaunystėje supratau, kad mūsų aistros tampa mūsų nelaimėmis.