Apie sielos ramybę

... nutarus nesipiktinti ir kentėti, būtinybė išmoko viską pakelti narsiai, o įpratimas – lengvai.

Kai ką pribloškia pravardžiavimas skurdžiumi, nors slėpimasis – tai priekaištai sau dėl to paties.

... neturėti yra ne taip skausminga, kaip prarasti...

.. niekas nėra toks skurdžius, koks buvo gimdamas.

Kiek daug tamsos mūsų sąmonei teikia didelė sėkmė! Tas žmogus patikėjo esąs iškilęs virš daiktų prigimties...

Pašaukęs save prie kūrybos, išvengsi pasišlykštėjimo gyvenimu, nusibodus dienai netrokši nakties, nei sau būsi nepakeliamas, nei kitiems nereikalingas. Daugelis norės su tavimi draugauti, prie tavęs šliesis kiekvienas geras žmogus.

... save gadindamas žmogus kenkia ne tik sau, bet ir visiems tiems, kam geresnis tapęs galėtų padėti.

Kai kuriuos priverčia mirti tai, kad be paliovos keisdami sumanymus grįžta prie to paties, ir nebelieka vietos naujovei. Jiems pradeda atsibosti gyvenimas ir pasaulis, ir iškyla tas tirpstančių smagumų klausimas: „Iki kolei vis tas pats?“ (...) Klausi, kaip, mano manymu, kovoti su šiuo pasibjaurėjimu. Geriauisa, kaip sako Atenodoras, prisirišti prie veiklos, valstybės reikalų ir pilietinių pareigų.

Kiekvienas suvokia savo galias tik išmėginęs.

Gali pastebėti, jog galingiausieji, aukštai iškilę žmonės prasitaria trokštą poilsio, šlovina jį, labiau vertina už visus turtus.