Jei jums trūksta vidinės drausmės, galbūt įpratote pirmiau mėgautis desertu, o tik paskui kabinti košę. 
Maxwell, John C.
 


Paieška:

YouTube

Maceina, Antanas

Visų pirma žmogus skundžiasi dėl to, kad jis turi aprėžtą galią kentėti ... Iš kitos pusės, žmogus skundžiasi tada, kai nesuvokia savo kančios prasmės ... Jeigu žmogus žino, kodėl šis kenčia, šitas žinojimas pripildo jo dvasią kartais net dideliu džiaugsmu ... Jeigu aprėžta žmogaus galia kęsti yra daugiau gyvybinė jo skundo priežastis tai kančios prasmės nesuvokiamumas jau yra grynai dvasinė priežastis. Ir kai abi šios priežastys susitinka kartu, skundas pasidaro labai kartus ir labai gilus ... Vis tiek ar žmogus maldauja, ar prašo pagelbėti bei paguosti, ar vaizduoja savo sunkią situaciją, po visais jo žodžiais ir posakiais glūdi vienas vienintelis klausimas "kodėl"? 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 127-130p.)
Balsuoti:
 4.2 (5)
Komentarai (0)
Votimis aptekusiam žmogui reikia pašalinti votis, o ne duoti tegul ir gražiausią traktatą apie kančios prarmę. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 95p.)
Balsuoti:
 3.0 (4)
Komentarai (0)
... filosofavimas yra "egzistencijos nušvietimas", duodąs "būties tikrumą". Filosofija, būdama intesyviausias ir gryniausias mąstymas, savaime virsta pačiu tikriausiu mūsų būties statymu, pačia pagrindine mūsų buvimo funkcija. Todėl ji nėra nei specialybė, nei šalutinis žmogui dalykas. Ji priklauso prie žmogaus prigimties. Žmogus filosofuoja visados ir visur, nes visur ir visados jam rūpi būti. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 77p.)
Balsuoti:
 4.3 (3)
Komentarai (0)
Žmogus yra pasaulyje, kad išskleistų save per susidūrimą su šia pasauline atsparybe. Buvimas pasaulyje jam yra šiuo atžvilgiu jo paties įvykdymo sąlyga ir laukas. Bet žmogus yra ne iš šio pasaulio, nes jis būna savyje ir sau. Pasaulis jam yra tik sąlyga ir jo veiklos laukas, bet niekados ne jo buvimo šaltinis ir prasmė. Jeigu tad žmogus gyvendamas ilgesnį laimės tarpsnį, spėja pamiršti šitą savo savarankiškumą ir pradeda būti taip, tarsi būtų iš pasaulio, kančia pažadina jį iš šios užmaršties ir nurodo tikrąją jo būseną. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 65p.)
Balsuoti:
 4.8 (5)
Komentarai (0)
Laimės galia yra patiriama tik per jos sudužimą. Nesudužusi ir atrodanti nedūžtanti laimė mus nuvilioja į kasdienybę ir prapuldo pasaulyje. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 65p.)
Balsuoti:
 4.1 (7)
Komentarai (0)
Jeigu tad žmogus turi turto, jis yra priverstas juo rūpintis, jį prižiūrėti, jam atsidėti, nes kitaip turtas nueis vėjais. Turtas verčia žmogų jam aukotis ... Turtuolis sudega ant daikto aukuro kaip auka ... pasauliui - anam bevardžiam niekados nesavam daiktų pasauliui. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 56-57p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Tylėjimas yra tiesioginis žmogiškasis bendravimas. 

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 45p.)
Balsuoti:
 4.2 (10)
Komentarai (0)
... didelio skausmo akivaizdoje žodžiai netenka prasmės ... tylėjimas ... turi savotiško aktyvumo ... Ir iš tikro žmones giliausiai suriša ne tai, kas pasakyta, bet tai, kas perduota tyloje: vos jaučiamu prisilietimu, rankos paspaudimu, akių žvilgsniu arba nors pačiu buvimu šalia vienas kito.

(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 42-44p.)
Balsuoti:
 5.0 (14)
Komentarai (0)
Laimės kliūčių pavertimas laimės sąlygomis ir laimės turiniu yra mūsų dienų žmogaus nuotaika, filosofinės išraiškos radusi vadinamoje egzistencinėje filosofijoje ... Laimės kliūčių pavertimas laimės sąlygomis reiškia savo visuotinumo, savo amžinumo ir savo asmeniškumo paneigimą. Laimės kliūtys gali virsti laimės turiniu tik tada, kai žmogus pasidaro aprėžtas, žlungantis, kitų apspręstas ir į kitus įjungtas padaras. Bet tuo pačiu yra sunaikinama savyje toji žmogiškoji idėja, tasai žmogiškasis idealas, kuris yra gyvas visuose mumyse ir kurio kviečiami mes kaip tik nesusitaikome su šitomis kliūtimis, su jomis kovodami ir stengdamiesi jas nugalėti. Tuo tarpu šios radikaliai pakitusios nuotaikos žmogus kovos ginklus sudeda prie šių kliūčių kojų, joms pasiduoda ir nueina jų vergijon. Bet tuo pačiu jis paneigia patį save. Jis pririša save prie to, su kuo jo idealinis, jo giliausias Aš niekados negali sutikti.  

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 115-117p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Jeigu šiandien didvyrių nebėra, o yra tiktai choras, tai todėl, kad žmogui bejėgių būtybių laimė kolektyve yra saldesnė už didvyrio grumtynes su likimu. 

(Maceina, Antanas. Didysis inkvizitorius. Chicago: Ateitininkų Sendraugių Skyrius. 1974, 202p.)
Balsuoti:
 4.3 (6)
Komentarai (0)
Surasta: 46
Ankstesnis   1 2 3 4 5   Sekantis