Seneca, Lucius Annaeus

Išmintis yra tobulas, viršūnę ir gėrį pasiekęs protas. Ji - gyvenimo menas. 

Prigimtis davė žmogui pakankamai tvirtybės, tik reikia ja pasinaudoti, sukaupti jėgas ir nukreipti jas savo naudai, o ne prieš save. Priežastis yra nenoras, o negalėjimas - tik pasiteisinimas. 

Žinai, kodėl negalime šitaip? Todėl, kad mes netikime, jog galime. 

Pradėjus viešpatauti malonumui, atsiranda palaidumas. 

Iš pradžių kiekviena aistra silpna, vėliau pati save kursto ir augdama kaupia jėgas. Jos neprisileisti yra lengviau, negu atsikratyti. 

Turėti pinigų - didesnė kančia, negu jų įsigyti. Kaip žmonės dejuoja dėl nuostolių, kurie iš tikrųjų būna dideli, bet atrodo dar didesni! Pagaliau, net kai likimas nieko neatima, jiems nuostoliu tampa tai, ko neįsigijo. 

Kalba - sielos rūbas. 

... pirmiausia reikia gydyti sielą: iš jos kyla jausmai, iš jos žodžiai, iš jos mūsų laikysena, veido išraiška ir eisena. kai siela sveika ir stipri, kalbėsena taip pat galinga, tvirta ir narsi. Jai susmukus, griūva ir visa kita. 

... kalba neturi griežtų taisyklių: jas keičia niekuomet ilgai neišsilaikantys piliečių įpročiai. 

Didžiausia valdžia - tai savęs valdymas.