Nereikėjo man jos klausyti, - pasisakė jis man kartą. - Niekada nereikia klausyti gėlių. Reikia į jas žiūrėti, traukti jų kvapą. Nuo mano gėlės kvepėjo visa planeta, bet aš nemokėjau tuo džiaugtis. 
Saint Exupéry, Antoine de
 


Šopenhaueris, Artūras

Visa meno ir literatūros istorija rodo, kad nuostabiausi žmogaus dvasios kūriniai beveik visuomet būdavo sutinkami nepalankiai ir tol likdavo pasmerkti, kol atsirasdavo šviesesnių protų, ir šiems jie atsiverdavo; tada tie išmaningi, naujų galimybių žmonės iškeldavo tų kūrinių vertę iki tokios aukštumos, kurioje jie paskui, taip išgarsėję, likdavo visam laikui. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 115-116p.)
Balsuoti:
 3.4 (5)
Komentarai (0)
Šiaip jau taisyklė yra tokia: juo vėliau šlovė ateina, juo ji tvirtesnė, nes juk visa, kas vertinga, bręsta ilgai. Šlovė, pretenduojanti į ilgaamžiškumą, panaši į ąžuolą, išauganti iš gilės labai pamažu; staigi, efemeriška šlovė primena vienmečius, sparčiai besistiebiančius augalus, o tariama šlovė - tai lyg be paliovos dygstanti piktžolė, kuri kuo greičiau raunama lauk. Šis reiškinys paaiškinamas tuo, kad juo labiau kūrėjas priklauso ateičiai, būsimoms kartoms, t.y. apskritai visai žmonijai, juo svetimesnis jis yra savajai epochai, nes tai, ką jis sukuria, nėra skirta specialiai jai - tuo metu gyvenančiai kartai, o pridera šiai tiek, kiek ji sudaro žmonijos dalį ... 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 115p.)
Balsuoti:
 4.0 (5)
Komentarai (0)
Į garbę pretenduoja kiekvienas, o į šlovę - tik išskirtiniai žmonės, nes šlovė įgyjama tik už ypatingus nuopelnus. Šie savo ruožtu yra arba žygdarbiai, arba kūriniai, todėl į šlovę veda du keliai. Žygdarbiams dažniausiai reikia nepaprastos širdies, o kūrybai - nepaprasto proto. Ir vienas, ir kitas kelias turi pranašumų ir trūkumų. Svarbiausias skirtumas yra tas, kad žygdarbiai laikini, o kūriniai - amžini. Net ir tauriausias žygdarbis ilgainiui išblėsta, o genialus kūrinys gyvena amžių amžius keldamas žmonių dvasią ir juos įkvėpdamas. Žygdarbiai lieka tik prisiminimuose, o šie vis silpsta, darosi migloti, netenka patrauklumo ir, jei nepatenka į istoriją, kur sustabarėję užfiksuojami ateinančioms kartoms, galiausiai visai išblėsta. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 112-113p.)
Balsuoti:
 3.0 (4)
Komentarai (0)
Suprantama, atlygis arba kerštas už įžeidimą - tai pykčio, bet visai ne garbės ir ne pareigos dalykas, kaip kala į galvą riteriškosios garbės apologetai. O juk aišku kaip dieną, kad priekaištas žeidžia tik tiek, kiek jis teisingas: šimtus kartų įrodyta, kad net menkiausia užuomina, jeigu ji teisinga, nepalyginamai giliau sminga į širdį už sunkiausią, bet nepamatuotą kaltinimą. Todėl tas, kuris šventai įsitikinęs, kad priekaišto nusipelnė, ramiausiai praleis jį pro ausis. ... Menkai vertina save tas, kuris nieko nelaukdamas skuba užkimšti burną kiekvienam, galinčiam jam pasakyti ką nors nepalankaus. tad žmogus. tikrai suvokiantis savo vertę, įžeidinėjimams liks abejingas, o jei kartais ir pasijustų užgautas, išmintis ir išsilavinimas padės susitvardyti ir pyktį paslėpti.

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 101-102p.)
Balsuoti:
 3.3 (4)
Komentarai (0)
... pilietinės garbės, grindžiamos taikiu žmonių bendradarbiavimu, pamatą sudaro kitų nuomonė apie mus - kad mes verti visiško pasitikėjimo, nes besąlygiškai gerbiame kiekvieno teises ... 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 98p.)
Balsuoti:
 4.0 (4)
Komentarai (0)
Nepaprastai palanki įtaka, kurią uždaras gyvenimo būdas daro sielos ramybei, daugiausia remiasi tuo, kad žmogui nereikia nuolat būti kitų akiratyje, taigi ir visą laiką atsižvelgti į svetimas nuomones - taip žmogus grąžinamas sau. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 72p.)
Balsuoti:
 4.5 (8)
Komentarai (0)
Juk tai, kas labiausiai patinka, ko kiekvienas labiausiai siekia, net kasdieniniame pašnekesyje - o ką jau kalbėti apie tarnybos dalykus, - yra dominavimas. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 59p.)
Balsuoti:
 4.8 (5)
Komentarai (0)
Tad nenuostabu, kad tokioje poreikių kupinoje ir kone vien iš poreikių susidedančioje visuomenėje, kokia yra žmonių giminė, labiausiai ir atviriausiai vertinamas, netgi garbinamas turtas' valdžia - ir ta naudojamasi tik kaip priemone pralobti; todėl ar gali dar ką nors stebinti tai, kad dėl turto išsižadama visko pasaulyje, kad nebėra nieko, dėl ko širdis ir ranka sudrebėtų; toks likimas, pavyzdžiui ištiko filosofiją, kai ji atsidūrė filosofijos profesorių rankose.  

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 55p.)
Balsuoti:
 4.0 (5)
Komentarai (0)
Apskritai galima teigti, kad juo labiau žmogų traukia kompanijos, juo skurdesnė jo dvasia ir iš viso jis didesnis menkysta. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 33p.)
Balsuoti:
 4.8 (16)
Komentarai (0)
... bukas protas ir yra tikrasis nuobodulio šaltinis, jis vis ieško išorinių paskatų, kad bent kuo nors išjudintų dvasią. 

(Šopenhaueris, Artūras. Gyvenimo išminties aforizmai. Vilnius: Tyto alba. 2007, 31p.)
Balsuoti:
 4.4 (8)
Komentarai (0)
Surasta: 76
Ankstesnis   1 2 3 4 5   Sekantis