Gavelis, Ričardas
Žmogui neturi rimtai rūpėti kasdienės duonos pelnymas, antraip jis ieškos vien tos duonos, o ne savo pasiklydusios sielos.
(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 76p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kai matai kokią gerovę ... kai sutinki klestintį žmogų, visad apmąstyk, kokia kaina toji gerovė įsigyta, ir pagalvok, ar sutiksi mokėti tokią kainą.
(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 79p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Mes taip atpratom nuo spalvingų žmonių, kad sutikę daugialypę asmenybę, visiškai sutrinkam. Mūsų gyvenimas toks monotoniškas, o žmonės tokie banalūs, kad visai pamiršom pasaulio įvairovę. Mes taip įpratom prie vienareikšmių personažų, kad, sutikę kitokį, nebežinom nei kaip elgtis, nei ką galvoti.
(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 82p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Žmonės taip įprato slėpti teisybę, kad galiausiai nė patys nebežino, ką jie iš tiesų galvoja.
(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 97p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Gražuolės visad negailestingos prastesnės išvaizdos merginoms.
(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 99p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
... esame lietuviai, norim to ar nenorim. Net jeigu neigiam savo lietuvybę ... darom šitai grynai lietuviškai.
(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 105p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Norėjau šiurkščiai pareikšti ... bet nutylėjau. Gerai įsiminiau ir šį tavo pamokymą: geriau nutylėk ir pagalvok. Protingą mintį ne vėlu pasakyti ir kitą dieną, o kvailai išsišokti visad kenksminga. Pagalvok tris kartus, tik paskui sakyk.
(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 111p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Nėra jokių klasių. Yra protingi žmonės, ne itin protingi ir kvailiai.
(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 113p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Yra minia. Kai kurie mūsiškiai išsigando to naujo sąjūdžio, gal girdėjai – čia prieš savaitę toks pasiskelbė. Skystesni išsigando. O aš tau pasakysiu – tai niekai. Tai minia. Tai juk lietuviai. Ar matei kada nirštantį, prie būdos pririštą šunį? Jis piktas, tiesiog baisus, atrodo, paleistum – bemat sudraskytų. O kas nutinka, kai nutrūksta nuo grandinės? Jis laksto kaip pamišęs, skalija orą, vartaliojasi po pievą, kol vėl jį pagauni ir pririši. O tada… svarbiausia, kas įvyksta tada. Gal jis puola graužt grandinę? Gal jis tampa mirtinai pavojingas? Ne, mano mielas, jis įlenda į būdą ir užmiega, pavargęs ir laimingas. Mes vėl pririšam šunį grandine – ir viskas.
(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 115p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Tave nuo mažumės moko užimti kuo aukštesnę vietą struktūroje ... Tave vertina pagal vietą toje struktūroje. Bet juk ne tu ją sugalvojai. Dar daugiau - tavęs nė neatsiklausė, tą struktūrą pramanydami. Negana to - tau griežtai draudžiama ją keisti. Tik suabejok tos struktūros protingumu - ir atsidursi beprotnamyje. Aš nekviečiu jos laužyti, tai ne mūsų jėgoms. Tegalima spjauti į struktūrą, išsilaisvinti iš jos. Tegalime atsipalaiduoti, ištrūkti iš jos pančių.
(Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai. Vilnius: Vaga. 1991, 120p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |