Polukordienė, Kristina Ona

Kai žmogus nedalyvauja mirštant artimajam, į atmintį įsirėžia pranešimo apie mirtį momentas. Netekusysis tokiais atvejais beveik visuomet sieks sužinoti – kaip mirė artimasis, ar jam skaudėjo, ar jis kankinosi, ką prieš mirtį jautė, ką kalbėjo? Šios informacijos vėliau ar anksčiau reikia kiekvienam žmogui, nes ji padeda praeiti, išgyventi vieną iš netekties etapų – artimojo mirties momentą. 

... visų psichoterapijos sistemų pagalbos esmė netekčių atvejais – padėti netekusiajam suvokti ir išreikšti netektį lydinčius jausmus – sielvartą, liūdesį, dvasinį skausmą.

Gyvename kultūroje, kurioje nenorima matyti mirties, baigtinumo, kurioje siekiama išlikti amžinai jaunais ir sveikais. Tačiau žmonės miršta, praradimai lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą, o juos – sunkūs ir prieštaringi jausmai – sielvartas, liūdesys, pyktis, širdgėla, dvasinis skausmas, nerimas, įtampa, baimė. Šiems jausmams išreikšti ir priimti mūsų kultūroje liko labai mažai erdvės. Mažėja papročių, ritualų, kuriais buvo galima remtis išgyvenant netektis. Žmonės vis dažniau pakeičia (slopina) jausmus daiktiniais santykiais, maistu, vaistais. Taip jausmai tampa neišgyvenami, ir įvykus netektims sukelia itin skaudžius padarinius – ligas, sutrikusius santykius, savasties praradimą, uždaro ateities perspektyvos matymą. 

Kiekviena psichologinė krizė – labai stiprus, kartais ribinis, žmogaus išgyvenimas, jo gyvenimo sukrėtimas, per kurį žmoguje įvyksta stiprus dvasinis lūžis, kuris arba palaužia, arba sustiprina atverdamas naują gyvenimo ir jo galimybių matymą. 

Išgyventos savo ir kitų netektys leidžia pažiūrėti į jas iš šalies, iš didesnio nuotolio ir tikint, kad kiekviena išgyventa ir įveikta netektis, skaudžiai užbrėždama ir susiaurindama vienas ribas, praplatina kitas – atveria gilius jausmus, naują matymą, supratimą ir įžvalgas apie gyvenimą, jo vertę ir prasmę.