Visuomenė

Paradoksalu, tačiau industrinei visuomenei vis labiau virstant masių visuomene plinta vienišumo pojūtis ir stiprėja poreikis išsikalbėti.

Šioje knygoje mėginama išsiaiškinti nekrofilijos aistros prigimtį ir ją skatinančias socialines sąlygas. Išvada bus tokia: pagalba neabejotinai gali ateiti tik per radikalias permainas mūsų socialinėje ir politinėje struktūtoje, kurios sugrąžintų žmogui svarbiausią vaidmenį visuomenėje. Kvietimas laikytis "įstatymo ir tvarkos" (o ne gyvenimo ir kūrybos), reikalavimas griežtesnių bausmių nusikaltėliams, taip pat kai kurių "revoliucionierių" smurto ir naikinimo manija yra tik dar keli papildomi pavyzdžiai, rodantys, kokia gali„nga nekrofilijos trauka šiuolaikiniame pasaulyje. Mums reikia sukurti sąlygas, kurios žmogaus - šios neišbaigtos ir netobulos būtybės augimą turėtų kaip svarbiausią visų socialinių pertvarkymų tikslą. Tikra laisvė ir nepriklausomumas bei galas bet kokių formų išnaudotojiškam valdymui yra sąlygos sutelkti gyvenimo meilę, kuri yra vienintelė jėga, galinti nugalėti meilę tam, kas negyva.

Priešistoriniai medžiotojai ir žemdirbiai neturėjo progų susiformuoti aistringą turto troškimą ar pavydą turtingiesiems, nes nebuvo privačios nuosavybės, kurios būtų galima įsikibus laikytis, ir nebuvo tokių ryškių ekonominių skirtumų, kad keltų pavydą. Priešingai, jų gyvenimo būdas buvo palankus plėtoti bendradarbiavimui ir taikiai sugyventi. Nebuvo pagrindo susiformuoti norą išnaudoti kitus žmones. Mintis apie kito asmens fizinės ar psichinės energijos pajungimą savo tikslams būtų tiesiog absurdiška visuomenėje, kur ekonomiškai ir socialiai nėra pagrindo išnaudojimui.

Kaip dera tarpusavyje visi kūno nariai, nes kiekvieno saugumas svarbus visumai, taip žmonija turi saugoti pavienius asmenis, nes jie gimę gyventi visuomenėje, o bendruomenė gali būti sveika tik globodama ir mylėdama savo dėmenis.