Sarumanas išsitiesė ir įtaigiai pradėjo jau seniai paruoštą kalbą:
– Senieji Laikai jau praėjo. Viduriniai taip pat eina prie pabaigos. Elfų dienos jau baigėsi, ir gimsta nauja jėga – žmonės, kuriuos mes galim valdyti. Tačiau norint valdyti, reikia turėti galią ir Išminčių gudrumą.
Paklausyk, Gendalfai, mano senas drauge ir pagalbininke! Aš pasakiau „mes“, ir taip bus, jei prie manęs prisidėsi tu. Kyla nauja Jėga, ir prieš ją visos mūsų sąjungos bei sutartys yra bejėgės. Nei elfai, nei numenoriečiai jau nieko nepadarys. Mums lieka tik viena galimybė – tai prisidėti prie tos Jėgos, Gendalfai! Jai augant, augsime ir mes ir pamažu imsime ją valdyti. Mes laikysime savo troškimus giliai širdyje, bet turėsime tris galingus tikslus: Valdžią, Jėgą ir Žinias. Galbūt, siekiant jų, teks imtis ir nešvarių priemonių, bet juk silpni ir nepatikimi* draugai yra blogiau už stiprius priešus. Jei mes susijungsime, net Sauronas negalės mūsų įveikti.
……………...
* Lietuviškame vertime žodis „nepatiklūs“ čia pataisytas į „nepatikimi“, o angliškam originale žodžiui „idle“ paprastai siūlomos reikšmės būtų: tingūs; bergždi; nenaudingi. 

– Aš negaliu pakęsti permainų, skundėsi jis, – nieko nėra blogiau, kaip senatvėje susilaukti pasikeitimų. Permainos yra blogiausia, – kartojo ir kartojo hobitas.  

Kelias į Mordorą – tai kelias į pragarą, bet mums nieko kito nelieka. Nei jėga, nei protas čia nepadės, ir silpnam gali pasisekti geriau negu stipriam. Kiek atvejų yra žinoma, kai silpnieji pasukdavo istorijos ratą sau norima linkme, o stiprieji būdavo bejėgiai. 

[B]et net pats žinomiausias ir galingiausias didvyris istorijoje palieka tik menką žymę.  

Būrys apsiginklavo labai lengvai, nes pagrindinis jų ginklas turėjo būti slaptumas. 

Hobitas su džiaugsmu lietė lygią medžio žievę, lietė ne kaip eigulys ar dailidė, o kaip medžio brolis. 

Kad ir kiek keliausi, o savas kraštas kaip magnetas traukia, jeigu suprantate, apie ką kalbu. 

– Aš jums sakau, pone, pasaulio galas. Dar niekada studentai nebuvo tokie pasileidę. Ir vis per tuos prakeiktus mūsų amžiaus išradimus: patrankas, serpentinas, bombardas ir ypač spaudą, tą naująjį Vokietijos marą. Nebebus rankraščių, nebebus knygų! Spauda užmuš knygynus. Ateina pasaulio galas!
– Aš tai pastebiu ir iš to, kad ėmė labai klestėti prekyba aksomu, – tarė kailių pirklys. 

Nejaugi jūs nustojot tikėjęs pranašystėmis dėl to, kad pats padėjot joms pildytis? Nejaugi tikrai manot, kad iš visų bėdų išnešdavot sveiką kailį paprasčiausiai tik dėl to, jog esat gimęs po laiminga žvaigžde? Jūs nuostabus, misteri Beginsai, ir aš nuoširdžiai žaviuosi jumis, bet, šiaip ar taip, žmogus šiame pasaulyje tėra tik menkas šapelis! 

Tik senajam burmistrui blogai baigėsi. Bardas davė jam daug aukso, norėdamas pagelbėti ežero gyventojams, bet burmistras, matyt, buvo iš tų žmonių, kurie greit užsikrečia, tad jam tuoj prilipo slibino liga: susigriebė beveik visą auksą ir pabėgo, paskui visų apleistas mirė tyruose badu.