Konfliktai

Tam, kad pažadintų ir paskatintų suvokimą, jog žmogus pirmiausia turi būti tapatinamas su žmonija ir tik po to su kuria nors jo atstovaujama idėja, laisvoji mūrininkija pasitelkia niekada nepaneigtą išmintį iš tūkstantmetės žmonijos patirties, jog būtent vėliavose įrašyti dalykai — politika ir religija — sukelia karus bei tautų naikinimus. Išankstinės nuostatos ir fanatizmas visais laikais buvo papildomos varomosios jėgos, skatinusios žmones vėl ir vėl susitapatinti su viena idėja ar jai paklusti. 

Visi konfliktai, visos mūsų pasaulio problemos kyla dėl savimeilės. Senais laikais, kai viena karalystė puldinėjo kitą, daugybė žmonių žūdavo tuose mūšiuose. Ir šiandien vyksta karai, viena valstybė užpuola kitą. Visa tai dėl savimeilės. Jei pažvelgtume į atskirų šeimų problemas, pamatytume, kad visi barniai, pykčiai, nesutarimai šeimose, sutuoktinių muštynės ir panašūs dalykai yra savimeilės pasekmė. Taigi viso smurto ištakos - savimeilė. Jeigu jums reikia mūsų pasaulyje taikos, geriausias būdas ją sukurti - išsiugdyti protą, kuris rūpinasi kitais. 

Turėti priešą, vadinasi kurti įdomią istoriją, kurią galima papasakoti ... Žmonės visada atkreipia dėmesį į tuos, kurie turi tvirtą poziciją. Konfliktai žmones uždega, jie patys stoja į vieną ar kitą pusę. Tai puikus būdas būti pastebėtam. 

PRIESAIKA

Vieną dieną senovės kinų Imperatorius iškilmingai prisiekė:
- Nugalėsiu ir pašalinsiu iš savo karalystės visus savo priešus.
Po kurio laiko imperatoriau pavaldiniai nustebo pamatę valdovą, vaikštantį rūmų soduose su aršiausiais savo priešais už parankės, linksmą ir juokaujantį. 
- Bet...- kreipėsi į jį suglumęs dvariškis, - ar neprisiekei pašalinti iš karalystės visų priešų?
- Aš juos ir pašalinau, - atsakė Imperatorius. - Padariau juos savo draugais! 

Paleidęs strėlę į savo priešą nepamiršk, jog tu taip pat esi taikinys. 

Pirmasis apsisprendimo dėsnis: Kam priešinies, tuo tampi. 

Ar galima ugnį užgesinti ugnimi? 

Norint išspręsti konfliktą, dalyviai turi laikytis šių taisyklių: pripažinti kitų teises, gebėti išklausyti priešininko poziciją ir bandyti jį suprasti, sukaupti dėmesį į konflikto esmę, o ne į priešininko asmenybę, atsiprašyti, jei buvo neteisūs, nevartoti provokuojančių žodžių ar kaltinimų, ieškoti demokratiškų konflikto sprendimo būdų. 

Kiekviena klasikinė dvikova yra užmaskuotas "Dievo teismas"; kiekviena dvikova remiasi tikėjimu, kad žmonės gali vykdyti Dievo teismą. 

... nė vieno negalima laikyti priešu, jeigu jis mums nepadaręs nieko blogo.