Vertybės

Ar žinai, kaip plaunamos smegenys? Reikia vis ką nors kartoti. Būtent tai pas mus ir daroma. Nuosavybė - tai gerai. Daugiau pinigų - gerai. Daugiau nuosavybės - gerai. Daugiau pelno - gerai. Daugiau - gerai. Daugiau - gerai. Mes kartojame šias frazes ir mums jas kartoja tol, kol niekam net nebekyla jokia kita mintis. Eiliniam žmogui jos taip apdumia akis, kad jis visiškai nebemato, kas iš tiesų svarbu. 

Dangus apdovanoja išmintimi vieną žmogų, kad išsklaidytų visos minios nemokšiškumą. Pasaulyje, atvirkščiai, žmogus savo dorybes išnaudoja tam, kad kaltintų kitus už jų trūkumus.. Dangus apdovanoja turtais vieną žmogų, kad išgelbėtų nuo skurdo visą minią. O pasaulyje, atvirkščiai, žmogus įsikimba į tai, ką turi, ir priverčia vargšus kęsti nepriteklius. Tai iš tikrųjų žmonės kurie nusipelno Dangaus bausmės! 

Plačiąja prasme vertybės yra konkretaus individo ar žmonių grupės suformuoti universalūs poreikių patenkinimo konkrečioje aplinkoje būdai. 

Toks yra asmenybės kaip individualios vertybių visumos, lemiančios elgesį apibūdinimas. Šiame apibūdinime užfiksuoti tokie apibūdinimai:

• Egzistuoja universalūs poreikiai, kurių patenkinimas būtinas bet kokio žmogaus išlikimui.
• Žmogus iš prigimties turi tam tikras priemones tiems poreikiams tenkinti.
• Kintanti socialinė aplinka leidžia tenkinti poreikius ir nustato tam tikrus apribojimus.
• "Derybose" su socialine aplinka biologinį pagrindą turintys gebėjimai yra derinami su aplinkos teikiamomis galimybėmis ir apribojimais. Taip suformuojami poreikių tenkinimo konkrečioje aplinkoje būdai (vertybės), kurie ir lemia žmogaus elgesį.
• Tos vertybės yra tiek stabilios, kiek stabilios yra žmogaus ir aplinkos savybės. Vertybės formuojasi istoriškai - jos yra asmens patyrimo socialinėje aplinkoje rezultatas ir naujas patyrimas pasikeitus žmogaus ir/arba aplinkos savybėms gali jas pakeisti. 

Išskyrus gyvenimą ir mirtį, ką dar gali žmogus turėti? 

Mano Mokytojas mėgo sakyti, kad visi mes truputį panašūs į tuos nelaimėlius, kurie pasistato namą ant šiukšlių krūvos ir net neįtaria, kad giliai apačioje užkastas neįkainojamas lobis. Tikroji žmogaus prigimtis. 

- ... Tu kokių politinių pažiūrų?
- Rinkos šalininkas, - atsakė Tatarskis, - gana radikalus.
- O konkrečiau?
- Konkrečiau... Sakysim taip, man patinka gyvenimas su dideliais papais. Bet manęs visiškai nejaudina vadinamasis Kanto papas savyje, kad ir kiek jame pieno teliūskuotų. ir tuo aš skiriuosi nuo nesavanaudžių Gaidaro tipo idealistų ... - Jei trumpiau, - pasakė Tatarskis, - tai grabe aš mačiau bet kokį Kanto papą savyje su visais jo kategoriškaisiais imperatyvais. Papų rinkoje švelnumą aš jaučiu tik Fojerbacho papui mums. Štai taip aš matau situaciją.
- Štai ir aš taip galvoju, - visiškai rimtai pasakė Azadovskis, - tegul geriau ir nedidelis, bet Fojerbacho... 

Tikroji vertė

Sykį vienas pirklys atsiliko nuo karavano ir pasiklydo dykumoje. Netrukus jis suvalgė paskutinį maisto trupinį, išgėrė paskutinį gurkšnį vandens ir pajuto, kaip prie jo sėlina mirtis. Tada jis beviltiškai apieškojo savo krepšį ir - o dangau! - aptiko ryšulėlį, kuris, kaip jam iš pradžių pasirodė, turėjo būti pilnas grūdų. Ar jūs galite įsivaizduoti jo džiaugsmą, jo dvasios skrydį?! Taigi dabar įsivaizduokite to vargšo žmogaus sielvartą ir neviltį, kai išvyniojęs ryšulėlį jis išvydo, jog ten buvo kupina perlų! 

Entuziastingai skelbiamas šūkis: "Už gyvybę svarbesnė garbė!" išties reiškia štai ką: žmogaus gyvenimas ir gerovė - niekis, tikroji vertybė - tai, ką kiti apie mus mano. 

Beždžionių gaudymas

Beždžionių medžiotojai sugalvojo nuostabų būdą jas gaudyti.
Pirmiausia jie suranda miško laukymę, kurioje beždžionės dažniausiai renkasi. Įkasę į žemę ilgu siauru kaklu ąsočius, medžiokliai rūpestingai apkaupia juos žeme, žolės paviršiuje palikdami tik atvertas siauras angas. Po to į šiuos indus beria beždžionių mėgiamų ryžių ir uogų.
Medžiokliams pasitraukus, pastarosios tuoj prisistato. Būdamos smalsios iš prigimties jos ima tyrinėti ąsočius ir pastebėjusios juose skanumynus, kiša letenas į vidų, siekdamos pačiupti kiek galima daugiau laimikio. Tačiau indai – siaurakakliai. Tuščia letena lengvai įslysta į ąsotį, o jei sauja pilna, jos ištraukti neįmanoma. Beždžionės neriasi iš kailio, traukdamos grobį, tačiau ištraukti negali.
Tada ir ateina laikas netoliese pasislėpusiems medžiotojams. Jie metasi prie beždžionių ir jas sugauna be vargo. Nors smagurės smarkiai blaškosi, tačiau joms į galvą net nešauna mintis paleisti tai, ką laiko sugniaužusios saujoje.

Kiek daug žmonių praranda gyvenimą, nes bijo atgniaužti saujas ir paleisti tai, ką mano esant vertinga, nors iš tiesų tai – niekniekiai.
Išsipustę ir besišypsantys medžiotojai nesnaudžia: jų spąstai paslėpti blizgančiuose žurnaluose, televizorių ekranuose ir reklaminėse iškabose. Taip tarp mūsų vis daugiau žmonių, kurių delnai sugniaužti, o širdys užgęsusios.