Savižudybė

Bet kartais reikia daugiau drąsos gyventi negu nusižudyti. 

Mirtis panaikina visas kitas galimybes ... 

Verčiau būt pakartam, pasiekus savo tikslą, negu kad šokt į vandenį, nepešus nieko. 

Būna, kad žmogus iš gėdos nusižudo
ar stumia save į pražūtį,
žiūrėdamas, ką kiti apie jį pamanys.
(20:22)
 

Savižudybė yra blogas veiksmas, prilygstantis gyvybės atėmimui. Tantros praktikuotojui ji – dievybės nužudymas, kadangi kūnas yra dievybė ir daugybės mažyčių dievybių buveinė“.

Įvadas, "Tibeto mirusiųjų knyga", 2004

Pašaukęs save prie kūrybos, išvengsi pasišlykštėjimo gyvenimu, nusibodus dienai netrokši nakties, nei sau būsi nepakeliamas, nei kitiems nereikalingas. Daugelis norės su tavimi draugauti, prie tavęs šliesis kiekvienas geras žmogus.

... save gadindamas žmogus kenkia ne tik sau, bet ir visiems tiems, kam geresnis tapęs galėtų padėti.

Į savižudybę galima žiūrėti ir kaip į eksperimentą, kaip į klausimą, kuris keliamas, gamtai, norint išplėšti iš jos atsakymą, būtent kaip atėjus mirčiai pasikeis žmogaus būtis ir pažinimas. Tačiau toks mėginimas laikytinas nevykusiu, nes jis sunaikina sąmonės, kuri turi išgirsti atsakymą tapatumą.

Savižudybė yra kliuvinys pasiekti svarbiausią moralinį tikslą, nes ji vietoj tikro
išsivadavimo iš šio kančių pasaulio pakiša tik tariamą išganymą.

Kai kuriuos priverčia mirti tai, kad be paliovos keisdami sumanymus grįžta prie to paties, ir nebelieka vietos naujovei. Jiems pradeda atsibosti gyvenimas ir pasaulis, ir iškyla tas tirpstančių smagumų klausimas: „Iki kolei vis tas pats?“ (...) Klausi, kaip, mano manymu, kovoti su šiuo pasibjaurėjimu. Geriauisa, kaip sako Atenodoras, prisirišti prie veiklos, valstybės reikalų ir pilietinių pareigų.