Socialinė psichologija

Socialinė savimonė apibrėžiama kaip žmogaus žinojimas apie savo priklausymą grupėms, jų vertinimai ir jausmai joms. Socialinė savimonė nusako prasmingus panašumo santykius su kitais grupių, kurioms žmogus save priskiria, nariais ir analogiškus skirtumo santykius su kitų lygintinų grupių, kurioms jis savęs nepriskiria, nariais.  

Kaip ir kiekvieną kitą aplinkos objektą, žmonės apibrėžia vienas kitą išskirdami svarbiausias savybes, kurios stebėtojui turėtų padėti prognozuoti svarbų stebimojo elgesį. Toks išorinio stebėtojo sukuriamas asmens apibūdinimas vadinamas asmens tapatumu. Atsižvelgiant į konteksto reikalavimus, apibrėžimui gali būti naudojami patys įvairiausi išoriškai stebimi požymiai: kalba, drabužiai, kūno sudėjimas, įvairūs elgesio aspektai, lytis ir kiti ... Tapatumas, kurį priskiria socialinė aplinka, nebūtinai sutampa su savimone. Tai, kad moterį vyrai dažnai vadina "gražia", nebūtinai reiškia, kad ji pati apie save taip mano. 

Savimonė yra tiek stabili, kiek yra stabilios ją formuojančios aplinkos sąlygos. Tapatumas ir savimonė formuojasi bendraujant, o bendravimui pagrindą suteikia bendri socialiniai vaizdiniai. Socialiniai vaizdiniai yra žinių visumos apie kuriai nors žmonių grupei ... svarbius patyrimo objektus (S. Moscovici. 1988) ... Pagrindinė socialinių vaizdinių funkcija yra suteikti stabilią prasmių sistema, kurioje galima būtų kurti tapatumą ir savimonę ... Socialinė savimonė yra psichologinis socialinių vaizdinių atspindys. Todėl konkretaus savimonės elemento stabilumas glaudžiai susijęs su atitinkamą socialinį vaizdinį palaikančio socialinių įtakų tinklo (t.y. draugai, žiniasklaida, valstybės institucijos ir pan.) stabilumu.

Tai, kaip žmogus pateikia save, priklauso nuo to, kuo jis laiko pašnekovą. 

Savigarba yra kitų gaunamos pagarbos vidinis atspindys, todėl jos negali būti per daug. Juo labiau mus gerbia kiti, juo labiau gerbiame save, o juo labiau gerbiame save, juo labiau gerbiame kitus.  

Plačią ja prasme motyvacija yra bet kokio gyvo organizmo siekis išlikti. 

Paprastai motyvacija apibrėžiama ir nagrinėjama siauresne prasme - kaip visuma vidinių procesų, skatinančių, palaikančių ir nukreipiančių veiklą. Anot V. Viliūno (1986, 1990) pagrindinis motyvacijos analizės vienetas yra poreikis. Poreikis yra priklausomybė nuo egzistavimo sąlygų, kurią apibrėžia (1) trūkumo būsena ir (2) konkretus tos būsenos aptikimo ir pašalinimo mechanizmas. 

Saugumo siekimas ir individualūs žmogiškosios nepritekliaus patirties skirtumai yra ta psichologinė priežastis, dėl kurios komunizmas, kaip tvari visuomenės santvarka, yra neįmanoma. Komunizmo teoretikai svajojo apie visuomenę, kurioje visi būtų lygūs, kurioje kiekvienas narys įneštų į bendrą visuomenės katilą savo sugebėjimus atitinkantį indėlį, o iš to katilo gautų tiek, kiek reikėtų patenkinti jo (nedideliems) poreikiams. Komunizmo teoretikai buvo teisūs, manydami, kad žmogaus poreikiai yra nedideli. Iš tikrųjų, kiekvienas iš mūsų galim išgerti tik ribotą kiekį vandens ir suvalgyti ribotą kiekį maisto. Kitaip tariant, kiekvieno iš mūsų poreikiams patenkinti turto reikia nedaug, tiek, kad jo nereikėtų atiminėti iš kaimyno.
Tačiau šioje teorijoje neatkreiptas dėmesys į tai, kaip stipriai gali išsiplėsti poreikiai, jei žmonės nesijaučia saugūs. Juo labiau žmogus jaučia grėsmę savo turtui, juo jam daugiau to turto reikia ir juo labiau jis bus pasiryžęs bet kokiom priemonėm atimti tą turtą iš savo artimo. Bet koks bandymas riboti žmogaus galimybes kaupti turtą tik dar labiau padidina nesaugumo jausmą ir dar labiau skatina kaupti. Todėl komunistinę santvarką galima sukurti ir palaikyti smurtu, tačiau ji nėra pajėgi išlikti. 

Būdami naudingi kitiems sukuriame priežastį rūpintis savimi. 

Kad ir kokie geri būtų santykiai, laikui bėgant ir neišvengiamai keičiantis santykių partnerių poreikiams, jie turės arba persitvarkyti, arba žlugti.