Bendradarbiaujančioje visuomenėje pavydo nėra, nes nėra reikalo pavydėti.
Skinner, Burrhus Frederic
 


Paieška:

YouTube

Neurotiška mūsų laikų asmenybė

... siekiant laimės ar kitokių tikslų, neišvengiamai tenka rizikuoti ir stengtis.

(Horney, Karen. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. Vilnius: Apostrofa. 2008, 205p.)
Balsuoti:
 5.0 (2)
Komentarai (0)
Jei žmogus apgailestauja ką nors padaręs ar nepadaręs ir todėl nori pasielgti gerai ar pakeisti tokį elgesį lėmusią nuostatą, jis nepasiners į kaltės jausmus. Jei jis taip daro, tai reiškia, kad išsisukinėja nuo sunkios užduoties – pasikeisti. Juk gedėti daug lengviau nei keistis.

(Horney, Karen. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. Vilnius: Apostrofa. 2008, 236-237p.)
Balsuoti:
 4.3 (12)
Komentarai (0)
Meilės ir prielankumo poreikis gali nukrypti į tą pačią lytį, jei kelią prie kitos lyties užtveria per didelis nerimas. Nereikia nė sakyti, kad šis nerimas nebūtinai turi išryškėti, jis gali slėptis po pasibjaurėjimu kita lytimi ar nesidomėjimu ja.

(Horney, Karen. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. Vilnius: Apostrofa. 2008, 115p.)
Balsuoti:
 2.0 (1)
Komentarai (1)
Apie tuos veiksmus neabejodami galime pasakyti tik tiek, kad godūs žmonės nepasitik savo gebėjimu patys ką nors sukurti, taigi norėdami patenkinti savo reikmes, jie turi kliautis išoriniu pasauliu, bet yra įsitikinę, kad niekas nieko jiems nenori duoti.

(Horney, Karen. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. Vilnius: Apostrofa. 2008, 122p.)
Balsuoti:
 1.0 (1)
Komentarai (0)
Kad ir kiek džiaugsmo teiktų gyvenimas, jis podraug sklidinas neišvengiamų tragedijų. Net jei žmogaus neslegia konkreti kančia, lieka senatvė, ligos ir mirtis, kalbant dar bendriau, niekas neišraus iš žmogaus gyvenimo to fakto, kad individas yra ribotas ir izoliuotas, - kad visa, ką jis supranta, pasiekia ar kuo džiaugiasi, yra ribota, kad jis izoliuotas, nes yra nepakartojama esybė, egzistuojanti skyrium nuo gyvenančių greta ir nuo jį supančios gamtos. Iš tiesų būtent šį individo ribotumą ir izoliaciją mėgina įveikti daugelis kultūrinių užmaršties ir išsilaisvinimo siekiančių krypčių. Skausmingiausiai ir gražiausiai šį išsilaisvinimo ilgesį aprašo Upanišados. Čia kuriamas upių vaizdas, kurios teka, ir, įsiliejusios į vandenyną, praranda vardą bei savo pavidalą. Ištirpdydamas savąjį „aš“ kame nors didesniame, tapdamas didesnės esybės dalimi, individas tam tikru mastu įveikia savo apribojimus; kaip parašyta Upanišadose: „Išnykdami nieke, tampame visatos kūrybinio principo dalimi“. Regis, tai ir yra didžioji paguoda ir palaima, kurią žmonėms teikia religija; prarasdami save, jie gali atsidurti vienovėje su Dievu ar gamta. Tokio pat pasitenkinimo galima pasiekti atsidavus didžiajam reikalui: palenkdami savąjį „aš“ tam tikram tikslui, mes išgyvename vienovę su didesne visuma.

(Horney, Karen. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. Vilnius: Apostrofa. 2008, 261p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Daugybė sunkumų, paprastai aiškinamų persidirbimu, iš tikrųjų sukelia ne pats darbas, bet nerimas, graužiantis mus dėl darbo ar dėl santykių su kolegomis.

(Horney, Karen. Neurotiška mūsų laikų asmenybė. Vilnius: Apostrofa. 2008, 55p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Surasta: 16
1 2