Sielogyda

Sekmadienį, kai apmiršta savaitės darbo tempas, iškart atsiskleidžia, kokia skurdi prasmės požiūriu didmiesčių kasdienybė. Apskritai susidaro įspūdis, kad tas tempas būtinas žmogui, nematančiam gyvenime jokio tikslo, todėl besistengiančiam kuo greičiau skuosti gyvenimo keliu, kad tik nepastebėtų jo netikslingumo. Antra vertus, jo pastangos pabėgti nuo savęs bevaisės, nes sekmadienį, kai ištisą parą neįmanoma aktyviai bėgti, jis vėl kaktomuša susiduria su savo egzistencijos netikslingumu, turinio stoka, beprasmybe.

Nuolankumas, jei jis tikras, ne menkiau už drąsą liudija vidinę stiprybę.

Psichiatrai dažnai susiduria su tipišku psichofiziniu sukriošimu, ištinkančiu į pensiją išėjusius žmones. Analogiški reiškiniai būdingi ir gyvūnams: antai dresuojami cirko gyvūnai, kuriems keliami tam tikri "uždaviniai", gyvena vidutiniškai ilgiau už tos pačios rūšies gyvūnus, laikomus zoologijos soduose ir neturinčius "užsiėmimo".

Koks lemtingas gyvenimą teigiančios nuostatos vaidmuo, kaip stipriai ji paveikia net žmogaus biologiją, turbūt patvirtina toks pavyzdys: išsamiais statistiniais metodais tiriant ilgaamžiškumą paaiškėjo, kad visi tiriamieji pasižymėjo "giedra", t.y. gyvenimą teigiančia nuostata.

Auklėjimo klaidos - ne pasiteisinimas, jas reikia ištaisyti saviaukla.

Norėdamas ar ne, suvokdamas ar ne, žmogus tiki prasme iki paskutinio atodūsio. Net savižudis tiki prasme - jei ne gyvenimo, tolesnio gyvenimo, tai bent mirties prasme. Tikrai netikėdamas jokia prasme, jis negalėtų nė piršto pajudinti ir vien todėl nenusižudytų.

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad nusivylimas gyvenimu tėra jausmas, o jausmas niekada negali būti argumentas. Nusižudydamas žmogus neras, ko ieško, neras problemos sprendimo (...) savižudybė neišsprendžia jokios problemos.

Jei tarp daugybės žmonių, įsitikinusių, kad jų padėtis be išeities, ir mėginusių nusižudyti, atsirastų bent vienas, kuris buvo neteisus, kuriam vis dėlto būtų atsiradusi kita išeitis, savižudybės bandymas taptų apskritai nepateisinamas: juk kiekvieno, pasiryžusio nusižudyti, subjektyvus įsitikinimas toks pat tvirtas, ir nė vienas negali iš anksto žinoti, ar kaip tik jo įsitikinimas objektyviai pagrįstas ir teisingas, ar po kelių valandų to įsitikinimo nepaneigs įvykiai, kurių jis jau nesulauks.

Inividualybės prasmė atsiskleidžia tik bendruomenėje. Todėl individo vertė priklauso nuo bendruomenės.

Įvairūs šaltiniai pabrėžia psichoterapinę išpažinties svarbą. Nuolat paaiškėja, kad pacientai patiria terapinį poveikį tiesiog išsikalbėję.