Portobelo ragana

Aš jau įsitikinau, jog vienatvė dar labiau sustiprėja, kai bandai ją įveikti, bet pamažu pranyksta, kai paprasčiausiai jos nepastebime. 

Viskas juda. Ir juda ne šiaip sau, bet tam tikru ritmu. Ir visa tai, kas juda tam tikru ritmu, sužadina garsą; taip darosi šiuo metu ir čia, ir bet kur kitur pasaulyje. Slėpdamiesi nuo šalčio urvuose, mūsų protėviai irgi tai pastebėdavo: šioje žemėje viskas juda ir brazda. Ko gero, pirmykščiai žmonės to bijodavo, bet vėliau, supratę, jog taip su jais užmezga ryšį Aukščiausioji Esybė, sukūrė kultą. Ėmė mėgdžioti aplinkos garsus ir judesius, tikėdamiesi savo ruožtu užmegzti ryšį su Esybe: taip atsirado šokis ir muzika. 

Ir jog nė vienai gyvai būtybei mūsų planetoje - nuo makakų iki paukščių - nereikia dešimties įsakymų, kad žinotų, kaip dera elgtis. Svarbiausia - laikytis gamtos dėsnių, ir tuomet pasaulyje viešpataus darna. 

Mes, moterys, stengdamosi suvokti savo gyvenimo prasmę arba atrasti pažinimo kelią, visada priskiriame save prie vieno iš keturių klasikinių archetipų.
Mergelė (čia aš nekalbu apie lytinį gyvenimą) - tai moteris, kurios visi ieškojimai remiasi nepriklausomybe, ir visa tai, ką ji išmoksta, ji pasiekia pati viena, stodama į kovą su iššūkiais.
Kankinė pažįsta save per skausmą, kančias ir pasiaukojimą.
Šventajai tikrąją gyvenimo prasmę sudaro beribė meilė, kai ji atiduoda viską, mainais nieko nereikalaudama.
Pagaliau Ragana pateisina savo gyvenimą ieškodama begalinio nevaržomo malonumo. 

Jeigu menkai pažįstamas vyriškis mums paskambintų telefonu, truputį pašnekėtų, nedarydamas jokių užuominų, nieko ypatinga nesakydamas, tačiau šitaip parodytų dėmesį, kurio taip retai sulaukiame. Galimas daiktas, pajustume jam simpatiją ir tą patį vakarą su juo sugultume į lovą. Tokios mes esame, ir čia nieko bloga: tokia moters širdis - lengvai atsiveria meilei.