De profundis
Menas prasideda ten, kur baigiasi Imitacija.
(Vaildas, Oskaras. De profundis. Vilnius: Charibdė. 1996, 123p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
... vaizduotė yra ne kas kita kaip meilės pasireiškimas ...
(Vaildas, Oskaras. De profundis. Vilnius: Charibdė. 1996, 117p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
... vaizduotė yra viso dvasinio ir medžiaginio gyvenimo pagrindas ...
(Vaildas, Oskaras. De profundis. Vilnius: Charibdė. 1996, 112p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kiekvienas meno kūrinys yra pranašystės išsipildymas, idėjos įkūnijimas meno vaizdu.
(Vaildas, Oskaras. De profundis. Vilnius: Charibdė. 1996, 109p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Malonumas skirtas gražiam kūnui, o skausmas - gražiai sielai.
(Vaildas, Oskaras. De profundis. Vilnius: Charibdė. 1996, 96p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Dabar man atrodo, kad vienintelė meilė, tegul ir menkiausias jos trupinėlis, tegali pateisinti šią bekraštę, tyvuliuojančią pasaulyje skausmo jūrą. Aš neįgaliu įsivaizduoti jokio kito paaiškinimo, esu netgi įsitikinęs, kad jokio kito paaiškinimo ir neesama, kad jeigu pasaulis tikrai, kaip sakiau, sukurtas iš kančios, tai sukūrė jį meilės ranka, nes jokiu kitu keliu žmogaus siela, kuriai ir yra sukurtas pasaulis, neįstengtų pasiekti visiško tobulumo.
(Vaildas, Oskaras. De profundis. Vilnius: Charibdė. 1996, 96p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
... grožis ir kančia neatsiejami, nes jie to paties moko žmogų.
(Vaildas, Oskaras. De profundis. Vilnius: Charibdė. 1996, 96p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kai mes tik pradedame gyventi, viskas, kas saldu, pasitinka mus tokia savo saldybe, kas kartu - tokiu savo kartumu, kad mes neišvengiamai kreipiame visus savo potroškius į gyvenimo malonumus, trokštame ne vien "mėnesį ar du penėtis medumi", geidaujame visą gyvenimą neparagauti jokio kito maisto, užmiršdami, kad iš tikrųjų mes mariname savo sielą badu.
(Vaildas, Oskaras. De profundis. Vilnius: Charibdė. 1996, 95p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Kartais man atrodo, kad kentėjimas yra vienintelė tiesa.
(Vaildas, Oskaras. De profundis. Vilnius: Charibdė. 1996, 95p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |
Dauguma žmonių, paleisti laisvėn iš kalėjimo, išsineša jį kartu su savimi, jie nešiojasi jį širdyje tarytum kokią slaptą gėdą, kol pagaliau it kokios apgailėtinos būtybės šliaužia kur nors į plyšį ir numiršta. Kaip liūdna yra tai, kad jiems nieko daugiau nelieka, ir kokia žiauriai negailestinga yra Visuomenė, verčianti juos šitaip užbaigti savo dienas. Visuomenė juk pati sau prisiskiria teisę bausti individą šiurpia bausme, maža to, ji pati serga tokia baisia tuštybės, paviršutiniškumo liga, kad net neįstengia suprasti, ką padariusi. Kai žmogus jau atlieka savo bausmę, Visuomenė palieka jį vieną, patį su savimi, kitaip tariant, ji išsižada žmogaus kaip tik tokiu momentu,kai nukentėjusiajam turėtų pajusti didžiausią pareigą. Iš tiesų, Visuomenė taip gėdijasi savo pačios poelgių, kad vengia tų, kuriuos pati nubaudė, kaip žmonės vengia kreditoriaus, kuriam neįstengia grąžinti skolos, arba to, kuriam padarė nepataisomos, neatlyginamos žalos. Jei aš suvokiu, ką esu iškentėjęs, tai savo ruožtu reikalauju, kad ir Visuomenė suvoktų, kokias kančias ji man suteikė, kad vienas kitam nejaustumėm kartėlio ar neapykantos.
(Vaildas, Oskaras. De profundis. Vilnius: Charibdė. 1996, 88-89p.)
Balsuoti: | Komentarai (0) |