Maceina, Antanas
Mirties tad troškimas mums parodo, kad egzistencija yra vertinga tiktai tada, kai ji yra prasminga, o prasminga ji yra tada, kai ji sutampa su savo pašaukimu.
(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 208p.)
| Balsuoti: | Komentarai (1) |
Tačiau kas yra prasmė savyje? ... prasmė yra tam tikro uždavinio vykdymas pačiu mūsų buvimu ... Giliausia tad prasme ji yra ne kas kita kaip savęs sutapdymas su savo pašaukimu ... Gyvulys yra savo būtyje uždaras, todėl gali vykdyti tik vieną uždavinį. Negalėdamas jo vykdyti, jis netenka ne tik savo prasmės, bet ir savo biologinio pagrindo ir žūsta. Žmogus, būdamas atvira būtybė, šitokio apsprendimo neturi. Prieš jį tyso ištisas uždavinių laukas, kuriame jis pats turi išsirinkti tai, kas jo bus vykdoma kaip jo gyvenimo prasmė. Žmogus pats susiieško savo prasmę. Pašaukimas glūdi šalia jo ...
(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 206-207p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Egzistencija mums atrodo esanti vertinga, nes mes gyvename tik kartą.
(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 202p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Iš tikro kultūros kūrinys yra žmogaus dvasios - jo idėjų, jo pergyvenimų, jo jausmų, jo meilės ir kančios, jo troškimų ir ilgesių - objektyvacija. Įmedžiagindamas savo dvasią, žmogus ją tarsi sulaiko nuo praėjimo ir palieka amžių amžiams.
(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 190p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Jautimas, kad mes niekados į šitą žemę daugiau nebegrįšime, kad mirtis yra amžinas atsisveikinimas su dabartiniu gyvenimu, pripildo mūsų sielą didelio kartėlio. Kur tad ieškoti paguodos? Kas gali žmogui atstoti šitą nebegrįžtamumą? Kokiu pavidalu jis galėtų vis dėlto šioje žemėje išsilaikyti? Du dalykai pasisiūlo žmogui jo egzistencijos vienkartiškumo akivaizdoje, žadėdami jį žemėje išlaikyti, būtent: kultūros kūriniai ir jo vaikai.
(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 189p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Ne tiek žmogus gyvena laike, kiek laikas gyvena žmoguje kaip jo egzistavimo forma.
(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 180p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Jeigu mums reikia ko nors bijoti, tai tik savęs pačių. Mes patys sau esame pats didžiausias pavojus ir pati didžiausia grėsmė. Budėti tad giliausia prasme reiškia saugotis paties savęs.
(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 175p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Egzistencija yra nėščia ne tik šviesa, bet ir tamsa.
(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 174p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
Sąmonė juk tik todėl ir yra sąmonė, kad ji atsidaužia į tai, kas yra šalia jos ir kas nuo jos nepriklauso. Be šitokio atsidaužimo ji negalėtų suvokti pati savęs, ir mūsasis Aš niekados neatbustų. Daiktas yra tasai titnagas, į kurį įsiskilia mūsojo Aš savęs pažinimas ir pergyvenimas.
(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 162p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
... egzistencinis mąstymas yra žmogaus kova su nebūtimi ...
(Maceina, Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys. 1997, 130p.)
| Balsuoti: | Komentarai (0) |
