Šekspyras, Viljamas

Nueik pas juos, kepurę nusiėmęs,
Ir, taikydamasis prie jų, laikyk
Ją šitaip rankoje atkišęs; keliais
Tu akmenis truputį palytėk,
(Mat, panašiuos dalykuos judesys
Atstoja gražbilystę, nes tamsuolio
Regėjimas aštresnis, nei ausis) ... 

Jog, kai tiktai dvi valdžios atsiranda,
Bejėgės tampa jos ir suirutė,
Pro plyšį prasismelkusi tarp jų,
Supjudo jas ir beregint sužlugdo. 

Svarbu garbingas, o ne ilgas amžius ... 

Kai su teisėta panieka vieni
Valdovai žiūri į kitus, o tie
Nepagrįstai pirmuosius koneveikia,
Kur aklai valiai daugumos tamsios
Garbė, aukšta kilmė ir protas lenkias,
Tokia štai dvivaldystė būtinai
Į maišatį neišbrendamą veda ... 

Nėr didesnio siaubo, kaip nedėkingumas ... 

Narsybė, kaip sakoma, labiausiai puošia vyrą ... 

Lyg nesvarus regėjimas ištirps
Aukščiau nei debesys iškilę bokštai,
Didingi rūmai, tobulos šventyklos,
Pats žemės rutulys ir jo grožybė
Išnyks nei šis bekūnis karnavalas
Ir nepaliks nė pėdsako. Mes patys
Juk esam iš sapnų, ir mūsų būtį
Apsiaučia sapnas. 

Jei meilei taip, kaip žmogui, gimti lemta,
Ji bręs ir augs - ir nepasuks prieš gamtą. 

Dešimteriopai vertiname grožį,
Jei siela jo kaip krištolas tyra.
Juk mes taip mylim pilnažiedę rožę
Už kvapą, kurs jai suteiktas yra. 

... pažinti ką nors iki galo - reikštų pažinti patį save.