Castaneda, Carlos

... atsiduoti baimei - vadinasi, gėdingai sau pataikauti. 

Karys niekada nedelsia ir niekada neskuba. 

- Magija - tai valios pavertimas įrankiu, - paaiškino jis. - Tai poveikis aplinkai. Visa kame, ką nori paveikti, magas randa svarbiausią vietą. Norint būti magu, matyti nereikia, svarbu tik žinoti, kaip pasitelkti savo valią. 

[Moteris] ... ji galinga, nepermaldaujama ir niekuomet neatleidžia. Vyrai paprastai būna per daug užsiėmę, kad būtų nepermaldaujami priešai. 

Karys neturi pataikauti sau nei verkšlenti. Jam nedera domėtis pergalėmis ar pralaimėjimais - jį domina tik kova. O kiekviena kova kariui šioje žemėje yra paskutinė. Jam mažai terūpi, kaip viskas baigsis. Paskutinėje kovoje karys išsilaisvina ir nuskaidrina savo dvasią. Ir žinodamas, kad jo valia nepalaužiama, karys kovodamas juokiasi. 

- Pasaulis visuomet tampa toks, koks turi būti, kai tik mes liaujamės kalbėti su savimi ...
- Kaip galiu liautis kalbėti su savimi?
- Pirmiausia turi naudotis ausimis, kad nuimtum naštą nuo akių. Nuo pat gimimo mes pasaulį suvokiame akimis. kalbame su kitais ir su savimi daugiausia apie tai, ką matome. Karys, tai suprasdamas, klausosi pasaulio, jis įsiklauso į pasaulio garsus ...
- Karys žino, kad kai tik jis liausis kalbėjęs su savimi, pasaulis iškart pasikeis, - aiškino don Chuanas. - Jis turi būti pasiruošęs šiam nepaprastam įvykiui ... Pasaulis yra šioks ar toks, anoks ar kitoks tik todėl, kad mes sau sakome, jog jis toks yra. jei daugiau nebesakysime sau, kad jis yra toks ir toks, tai jis ir nebus toks ir toks ... Pasaulis - visa tai, kas čia yra, - tarė liesdamas žemę. - Gyvenimas, mirtis, žmonės, sąjungininkai ir visa kita,kas yra aplinkui. Pasaulis nesuvokiamas. Mes niekada jo neaprėpsime, neatskleisime jo paslapčių. Todėl turime laikyti jį tuo, kas jis yra - gryna paslaptimi! Tačiau paprastas žmogus to nedaro, jam pasaulis niekuomet nebūna paslaptis, o pasenęs jis pareiškia, kad nebuvo verta gyventi apskritai. Senas žmogus nėra išeikvojęs pasaulio, jis tik išeikvojęs visa tai, ką daro žmonės. Ir jis mano, kad tai jau viskas ... karys, kadangi žino apie šią painiavą, mokosi daiktus suvokti tokius, kokie jie yra. Žmonių veikla jokiu būdu negali būti svarbesnė už patį pasaulį> Todėl karys į pasaulį žiūri kaip į nesibaigiančią paslaptį, o į tai, ką daro žmonės - kaip į nesibaigiančius įgeidžius.
 

Tu per daug pasitiki savimi. Elgiesi taip, lyg žinotum visus atsakymus. Tačiau tu nežinai nieko, mano mažasis drauge, nieko.
 

Žmogus eina į žinojimą kaip į karą: tvirtai, su baime, pagarba ir apsisprendęs. Kaip nors kitaip eiti į žinojimą ar į karą - klaida, dėl kurios kada nors būtinai gailėsies.  

Žmogus gyvena tik tam, kad mokytųsi, o tai, ko jis išmoksta - gera ar bloga - priklauso nuo jo prigimties. 

Žinių žmogus – tai tas, kuris ištveria visus mokymosi sunkumus ... Tas, kuris neskubėdamas ir nesvyruodamas eina žinių keliu, kad išsiaiškintų jėgos ir žinojimo paslaptis.
...
Pradėjęs mokytis žmogus tiksliai nežino, su kokiomis kliūtimis jam teks susidurti. Jo tikslas – netobulas, jo ketinimai – migloti. Jis tikis atlygio, kurio galbūt niekada negaus, nes nieko nenutuokia apie mokymosi sunkumus. Ir štai jis pradeda mokytis – iš pradžių po truputį, vėliau – dideliais šuoliais. Ir netrukus jis suglumsta. Mat, tikėjosi visai ko kita. Jį apima baimė. Mokymasis niekada neatitinka žmogaus lūkesčių. Baimė pradeda nepaliaujamai ir negailestingai augti. Jo kelias virsta mūšio lauku. Taip žmogus susiduria su savo pirmuoju priešu – baime! Tai baisus priešas, klastingas ir sunkiai įveikiamas. Jis slepiasi už kiekvieno posūkio, sėlindamas ir laukdamas. Ir jei žmogus išsigandęs jo pabėga, šis priešas padaro galą jo ieškojimams.
...
- O ką jis gali padaryti, kad įveiktų baimę?
- Atsakymas labai paprastas – nepabėgti. Žmogus turi mesti iššūkį savo baimei ir žengti kitą žingsnį žinojimo link, paskui dar vieną, ir taip toliau. Jis gali būti mirtinai išsigandęs, bet neturi sustoti. Tokia taisyklė. Ir ateis akimirka, kai jo priešas pasitrauks. Žmogus pradės pasitikėti savimi. Jo tikslas sutvirtės. Mokymasis daugiau neatrodys gąsdinanti užduotis. Kai stoja ši džiugi akimirka, žmogus gali nedvejodamas pasakyti, kad įveikė pirmąjį priešą.
...
Tada ... jis susiduria su antruoju priešu – aiškumu! Proto aiškumas, kurį taip sunku išsiugdyti, sunaikina baimę, bet kartu ir apakina. Jis verčia žmogų niekada neabejoti savimi. Jis užtikrina, kad žmogus gali daryti ką tinkamas, nes jis viską aiškiai permato. Jis drąsus, jo niekas negali sustabdyti, nes jam viskas aišku. Bet visa tai yra iliuzija – jis suklumpa prieš savo antrąjį priešą ir toliau mokysis apgraibomis. Jis skubės, kada reikės būti kantriam, ir lauks tada, kai reikės skubėti. Žodžiu, jis tūpčios vietoje, kol išsikvėps, taigi nieko nauja išmokti nesugebės ... jis turi nugalėti aiškumą ir naudotis juo tik tam, kad matytų, kantriai lauktų bei prieš žengdamas viską pasvertų. Jis privalo žinoti, kad aiškumas – beveik iliuzija. Ateis tokia akimirka, kai jis supras, kad aiškumas buvo tik taškas jam prieš akis. Taip jis įveiks savo antrąjį priešą ir pasieks tokią būseną, kai niekas nebegalės jam pakenkti. Jis išsivaduos iš iliuzijų.
Šiame savo kelio ruože jis supras, kad jėga, kurios jis taip ilgai ieškojo, pagaliau priklauso jam.
...
Bet čia jis kaktomuša susiduria su trečiuoju priešu – jėga! Taip, jėga – stiprus priešas ...
- Kaip galima nugalėti trečiąjį priešą ...?
- Jai, jėgai, reikia mesti iššūkį. Žmogus turi suprasti, kad jėga, kurią jis, regis, nugalėjo, iš tikrųjų jam nepriklauso. Jis turi rūpestingai ir ištikimai ja naudotis, ir tiek. Kai žmogus suvokia, kad aiškumas ir jėga, jeigu nevaldomi, yra dar blogiau nei iliuzija, tai jis pažaboja pats save, ima valdytis. Jis žino, kada ir kaip naudoti savo jėgą. Tokiu būdu jis nugalės trečiąjį priešą.