Neatsiduok moteriai
ir neleisk jai trypti savo orumo.
(9:2) 
 


Polukordienė, Kristina Ona

Sielvartaujantis žmogus, ypač netekęs paties artimiausio žmogaus, išgyvena tapatumo sukrėtimą ir sielvartaujant jam tenka ieškoti ir atrasti savo naująjį tapatumą. Tai ne pati lengviausia užduotis, nes norint pajusti savo tapatumą reikia gerai ir giliai pažinoti save – ypač savo ribas ir galias. Kaip rašo Verena Kast (1998) – tapti pačiu savimi, tai reiškia nubrėžti ribą tarp „Aš“ ir pasaulio (išorės), tarp „Aš“ ir to, kas neįsisąmoninta (vidaus). Saugių savo ribų jautimas mums leidžia išeiti už šių ribų, susiliejant su kitu žmogumi − tai mes patiriame visų pirma meilėje ir seksualume. Ištikus netekčiai ir netekus tam tikros savo „Aš“ dalies, tapatumo turėjimas leis sugrįžti į savo ribas. Tapatumo jausmas, nepriklausomai nuo gyvenimo pasikeitimų, leidžia žinoti – kas beatsitiktų − liksime savimi. Išgyventas ir įveiktas sielvartas sustiprina tapatumo jausmą, kaip ir stiprus tapatumo jausmas padeda išgyventi ir įveikti sielvartą.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 41p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Sergant klinikine depresija, jausmai išblėsta, dažnai išgyvenama jausmų tuštuma, jausmų „nebuvimas“ − jausmai lyg prarandami, ypač agresijos jausmas. Žmogus, išgyvenantis tokią depresiją, neretai apibūdindamas savo būseną sako, kad „negyvena“, „jaučiasi negyvas“. Psichiatrai tai vadina vitaliniu depresijos komponentu – kai dingsta gyvybingumo/ gyvenimo jausmas. ... Sergant depresija kyla daug savęs kaltinimo, savęs ar pasaulio nuvertinimo minčių ... Depresiškas žmogus išgyvena sumažėjusią savigarbą ir savivertę.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 41p.)
Balsuoti:
 5.0 (3)
Komentarai (0)
Kodėl svarbu išgyventi sielvartą? Neišgyventas sielvartas gali virsti kūno, psichologinėmis, socialinėmis, dvasinėmis problemomis. Tyrimai rodo, kad po netekčių padidėja rizika susirgti sunkiomis ligomis. Pavyzdžiui, A. V. Gnezdilov (2004) tyrime aptikta, kad iš tirtų 212 onkologinių ligonių 83% jų prieš 1−2 metus išgyveno traumuojančius psichiką įvykius, iš kurių 21% sudarė artimųjų mirtis. Minėtas autorius nurodo ir kitų tyrimų rezultatus: pirmais – antrais metais po išgyventos netekties 40% padidėja mirusiojo artimųjų sergamumas ir mirtingumas, dar kiti tyrėjai nurodo, kad artimųjų sergamumas ir mirtingumas padažnėja du–tris kartus, lyginant su žmonėmis, kurie nepatyrė netekties. 

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 40p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Bet sielvartas vargina, slegia ir sekina. Todėl neretai bandoma bėgti nuo sielvarto – į alkoholį, į perdėtai intensyvią veiklą, į kompensuojančius tuštumą skubotus santykius. Sielvartą bandoma malšinti vaistais, maistu. Bandymų išvengti neišvengiamo yra daug. Vieni jų labai rizikingi (pvz., alkoholis), kiti mažiau. Tačiau nei vienas jų neatneša trokštamo palengvėjimo. Kas turi būti išgyventa, nepraeina, kol neišgyvenama. 

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 40p.)
Balsuoti:
 4.0 (5)
Komentarai (0)
Atleidimo procesui palengvinti kai kurie specialistai rekomenduoja atleidimo veiksmus, kurie leidžia pajusti, išgyventi atleidimą. Vienas iš tokių veiksmų – atleidimo verbalizacija – išsakymas žodžiais. 

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 36p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Tyrimai patvirtina, kad kalbėjimas apie mirtį su draugais ir artimaisiais, nesukelia naujų baimių. Atvirkščiai, baimė stiprėja, kai žmogus negali apie ją kam nors papasakoti. 

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 30p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Su mirtimi susiję papročiai leidžia išreikšti su netektimi susijusius jausmus. 

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 24p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Per laidotuves nepatariama naudoti alkoholio, narkotikų, raminamųjų vaistų (nebent vaistai vartojami jau nuo seniau, skyrus gydytojui dėl kitų priežasčių). Nes laidotuvėse labai svarbu suprasti, kas vyksta, svarbu būti gerame kontakte su savo jausmais, leisti sau išgyventi ir išreikšti skausmą. Užslopinti vaistais jausmai lieka neatsiliepę natūraliu skausmu ir kančia į tai, dėl ko negali neskaudėti, dėl ko neišvengiamai apima liūdesys, baimė ir nerimas – dėl artimo žmogaus mirties. Jei šie jausmai „užkonservuojami“ vaistais – jie lieka neišgyventi. Ir vienaip ar kitaip, jie nuolatos primins, kad liko neišsielvartauti – ar belsdamiesi per kūną ir virsdami kūno ligomis, ar verždamiesi per psichiką – depresija, patologiniu gedėjimu, daugėjančiomis psichologinėmis problemomis, psichikos sutrikimais.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 23-24p.)
Balsuoti:
  
Komentarai (0)
Visuomenė propaguoja materialius jausmų pakaitus – maistą, tabletes ir pan.

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 22p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Mirties baimė gali dominuoti viename iš lygmenų: kūniškame, asmenybiniame, socialiniame, dvasiniame.
Kūniškame lygmenyje, baugina fizinės kančios, kūno praradimas. Asmenybiniame – baimė kad mirs, išnyks savasis „Aš“. Socialiniame lygmenyje pasireiškia baimė būti našta kitiems, tapti priklausomam nuo kitų, išsiskirti su artimaisiais po mirties. Dvasiniame – baimė dėl nežinios apie pomirtinį gyvenimą. Tikėjimas, gyvenimo ir mirties filosofijos turėjimas mažina mirties baimę. Mirties baimę sumažinti padeda atviras, kiek jis gali būti prieinamas konkrečiam žmogui, atsakymas, į konkretizuojantį mirties baimę klausimą – kas labiausiai baugina mirtyje ir kodėl? 

(Polukordienė, Kristina Ona. Netekčių psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė. 2008, 20p.)
Balsuoti:
 5.0 (1)
Komentarai (0)
Surasta: 25
1 2 3