Platonas

Juk jeigu mes savo jėgomis surastume [tiesą], argi mums rūpėtų kokios nors žmonių nuomonės?

... juk nėr tokio žmogaus, kurs galėtų gyvas išlikti, sąžiningai visur priešindamasis (...) kas rimtai stoja kovon už teisybę, kas nori šiek tiek ilgiau pagyventi, tam lemta nuošaliai laikytis ir nesisprausti viešumon.

... juk teismuose tiesa visiškai niekam nerūpi, svarbu tik įtikimumas.

... turtingi, nepanorės įstatymu uždrausti palaidiems jaunuoliams švaistyti savo turtą ir jo netekti, nes patys, supirkinėdami jų turtus ar skolindami jiems už palūkanas pinigus, tikisi dar labiau praturtėti ir pasidaryti dar galingesni.

Todėl kur valstybėje pamatysi skurdžių, žinok, kad ten slepiasi ir tie, kurie vagia,pjausto pinigines, išniekina šventyklas ir daro kitokius piktus darbus.

... visų pradžia – smegenų gimimas, nes jose įsišakniję gyvybės ryšiai, susiejantys sielą su kūnu, jose slypi žmonių padermės šaknys.

... protas yra dievų ir tik mažos saujelės žmonių turtas.

Tai, kad pranašavimo dovaną Dievas paskyrė žmogiškajam proto aptemimui, gali būti neginčijamai įrodyta: nė vienas, būdamas sveiko proto, neturi dalies Dievo įkvėptame ir teisingame pranašavime, išskyrus tuos atvejus, kai mąstančioji [sielos] galia būna sukaustyta miego, ligos arba įvairiausių atmainų apsėdimo priepuolio.

Pradas, kuriam reikėjo įimti savin visas daiktų rūšis, pats privalėjo neturėti jokių pavidalų...

Pradėti reikia nuo to, kas lengviausia...