Laisvė

- Sakyk, ar tu pažįsti žmonių, apie kuriuos sakoma, kad jie yra vergiškos dvasios?
- Taip.
- O už ką jie taip vadinami: už išmanymą ar už neišmanymą?
- Aišku, kad už neišmanymą.
...
- Tad gal šis žodis apibūdina žmones, neišmanančius, kas yra grožis, gėris, teisingumas?
- Kaip tik šitaip aš ir manau, - nudžiugo Eutidemas.
- Vadinasi, iš visų jėgų reikia stengtis, kad nebūtume vergais. 

Laisvė yra laisvė sakyti, kad du plius du yra keturi. Jei tai pripažįstama, visa kita aišku savaime. 

Laisvė laimės akivaizdoje yra tik pažadas. Todėl žmogus pradeda ją pergyventi kaip sunkią ir dažnai net kaip nebepakeliamą naštą. Laisvė reikalauja, bet nepadeda; teigia, bet nepagrindžia; sukelia troškulį, bet nenuramina. Ji pasidaro dovana, kilni, bet sykiu ir baisi. Laisvėje žmogus pradeda jausti nebūtį po savo kojomis. Ji atidaro jam tuštumą, į kurią jis yra kviečiamas drįsti įžengti. Paklausyti šio kvietimo reiškia atsisakyti nuo laimės šioje tikrovėje. Tai yra sunkus uždavinys. Nevienas tad pasilieka šiapus laisvės kvietimo, pasitenkindamas šios tikrovės gėrybėmis ir nepaisydamas, kad jos yra tik dalinės, tik praeinančios, tik reliatyvios.

Žmogus neturi kito tokio nuolatinio ir skausmingo rūpesčio, kaip, tapus laisvam, kuo greičiau surasti ką nors, kam galima būtų nusilenkti. Bet žmogus nori nusilenkti tam, kas yra neginčijama, tiek neginčijama, jog visi žmonės sutiktų drauge tam nusilenkti.  

Bet žinok, dabar, kaip tik dabar šitie žmonės labiau negu kada nors yra įsitikinę, kad jie visiškai laisvi, o tuo tarpu jie patys atnešė mums savo laisvę ir nuolankiai padėjo ją prie mūsų kojų. 

Iš tikrųjų mes nesirenkame nieko: nei kaip gyventi, nei kuo domėtis, nei kaip leisti laisvalaikį, nei maisto, kurį valgysime, nei mados, pagal kurią rengsimės. Visa tai „tvirtina vykdymui“ mus supančios visuomenės valia ir skonis, beje, ne pačios geriausios jos dalies, o daugumos ... aplinką, kurioje yra ir nuo kurios visiškai priklausomas, žmogus gali pakeisti į kitą, labiau palankią savo gyvenimo tikslui realizuoti.

Daugybė žmonių trokšta būti laisvi, tik ne visada teisingai supranta, kas yra laisvė. Jie mano, kad išsisukę nuo atsakomybės, išvengę bet kokių įsipareigojimų, nutraukę visus ryšius bus laisvi. O ne, tokiais būdais laisvės nepasieksi. Tikra laisvė ateina tik tada, kai sąžiningai atliekame visas pareigas. 

Absoliuti įstatymo valdžia nėra laisvė, bet ne didesnė laisvė - absoliutus nepaklusimas įstatymui. Išplėstos galimybės nesuteikia laisvės, tačiau galimybių neturėjimas yra vergystė. Bet anarchija - irgi vergija. Laisvė egzistuoja tiktame pasaulyje, kur griežtai apibrėžta, kas yra galima ir negalima. Jeigu nėra įstatymo, nėra ir laisvės. Jei likimo nevaldo kokia nors didesnė vertybė, jei valdovas yra atsitiktinumas, prasideda kelias tamsoje, baisi aklojo laisvė. 

„Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas!
(6:12) 

Tapęs drausmingas ir išmokęs valdytis, tu pajusi visišką laisvę.