Būtis

O ar jie numano, - šnabždėjo tylūs balsai, - kad jų plačiai žinomame pasaulyje nėra nieko, tik sutirštėjusi tamsa - nei įkvėpimo, nei iškvėpimo, nei kairės, nei dešinės, nei to, nei ano? Ar jie žino, kad jie "plačiai žinomi" yra niekam nežinomi?
Viskas visai atvirkščiai, nei žmonės mano - nėra nei tiesos, nei melo, o yra viena be galo aiški, gryna ir paprasta mintis, kurioje skleidžiasi dvasi, nelyg į vandens stiklinę patekęs rašalo lašas. Ir kai žmogus liaujasi verstis tumulais toje paprastoje skaistybėje, tada tiesiog visiškai nieko nevyksta ir paaiškėja, kad gyvenimas - tai paprasčiausias užuolaidų šlamėjimas seniai sugriauto bokšto lange, ir kiekvienas tų užuolaidų siūlelis mano, kad didžioji deivė su juo. Ir deivė tikrai su juo. 

... viskas pasaulyje laikosi ant panašumo pagrindo... 

... patys didžiausi slėpiniai it dangus balutėse atsispindėdavo paprasčiausiuose dalykuose: sklendžiančioje paukščio plunksnoje, nuo lietaus lašų šnarančiuose liepos lapuose, apšerkšnijusiuose žolynuose ar praeivio akyse... 

Buda paaiškino, jog „Pavidalas – tai atsakas medžiaginiam pasauliui, tai lyg mėnulio atspindys vandenyje.“ [Iš Aukso šviesos sutros] .

Li Po sako:
„Dangus ir žemė tėra dešimties tūkstančių daiktų užeiga keliautojui. Akimirksnis – tai keleivis, matęs šimtus kartų. Skriejantis gyvenimas yra lyg sapnas. Kiek truks mūsų džiaugsmas? Seniausieji uždega lempas ir linksminasi naktyje. Iš tiesų visam yra priežasčių.“
[Li Tajus Po, 701-762, Kinijos Tangų dinastijos laikotarpis, vienas žymiausių poetų. Pastraipos pradžia iš eilėraščio „Puota persikų sode pavasario naktį“, o sakinys priklauso Čuang Dzu: „Šis pasaulis lyg sapnas, mirtis lyg užuolaida“ ]
...
Dvaro kilmingieji turi dvaro linksmybes, samurajai – samurajų linksmybes, o šventikai – savąsias. Kiekvienas turi rinktis sau tinkamas linksmybes.
...
Galima sakyti, jog įsitraukimas į tau nepriklausančias linksmybes yra savotiškas ribų peržengimas. 

Žodis - tiktai tyloje
Šviesa - tiktai tamsoje
Gyvenimas - tik mirime
Ryškus vanago skrydis
Tuščiame danguje 

Prisimink, mielasis: laikinas yra pavidalų pasaulis, nusidėvi, greit nusidėvi mūsų drabužiai, nušiūra mūsų šukuosenos, išnyksta ir patys mūsų plaukai bei kūnai. 

Tatarskiui netikėtai atėjo į galvą galima reklaminė musmirių koncepcija. Ji buvo pagrįsta drąsiu spėjimu, kad aukščiausia musmirės kaip grybo saviraiškos forma yra atominis sprogimas - kažkas panašaus į švytintį nematerialų kūną, kokį įgauna kai kurie padarę pažangą mistikai. O žmonės - tiesiog pagalbinė gyvybės forma, kurią musmirė naudoja siekdama savo aukščiausio tikslo, panašiai kaip kad žmonės naudoja pelėsius sūriams gaminti. Tatarskis pakėlė akis į oranžines saulėlydžio strėles, ir jo minčių srautas nutrūko. 

Mes suvokiame, kad pasaulio paslaptis didžiulė, bet nežinom, kas ir kaip mums padės ją atskleisti. Jos raktą galėtų duoti kalnų vingis, neregėtas veidas, pirmą kart sutiktas žmogus.

Visata turi tris vaikus, gimusius tuo pat metu. Jie vadinami skirtingais vardais ir figūruoja visose mąstymo sistemose. Tai priežastis, veiksmas ir padarinys, arba, poetiškiau tariant – Jupiteris, Plutonas ir Neptūnas, arba teologiškai – Tėvas, Dvasia ir Sūnus. Mes juos čia vadinsime Suvokėju, Kūrėju ir Sakytoju. Jie atstovauja tiesos meilei, gėrio meilei ir grožio meilei.. Visi jie lygūs. Kiekvienas jų yra esminis ir negali būti nei išaukštintas, nei pažemintas ir kiekvienas iš jų trijų turi kitų dviejų galią bei savąją.