Norai

„Kas kieno tarnas“
Valdovas papriekaštavo asketui:
– Kodėl tu nenusilenki man, kaip dera daryti visiems mano tarnams?
Asketas jam atsakė:
– Suprask, kad aš ne tavo tarnas, o tu – mano tarnų tarnas. Mano valioj visi žemiškieji norai, ir jie man pavaldūs. O tu – žemiškųjų norų vergas, jie tave nugalėjo ir valdo, ir tu esi jų tarnas.

Žmogus galiausiai pasielgs kaip užsigeis,
Ir jokie mokslai nieko nepakeis. 

Mes toli gražu nežinome visų savo norų. 

Lengviau atsižadėti savo naudos, negu savo užgaidos. 

Mes daug ko taip karštai negeistume, jeigu gerai išmanytume tai, ko geidžiame. 

Norai visuomet mus daro nelaimingus. Kai jų atsisakome, tai net pats mažiausias dalykas atrodo tikra dovana. 

Tačiau bijok: didžiūnai niekuomet
Nebūna šeimininkai savo norų.
Jisai yra kilmės savosios vergas;
Jam nevalia, kaip paprastiem žmonėm,
Laisvai pačiam sau kąsnį atsipjauti,
Nes nuo pasirinkimo jo priklauso
Visos valstybės laimė bei gerovė;
Tad štai dėl ko jo norai pajungti
Vieningam nusistatymui to kūno.
Kurio jisai galva. 

Mano giliu įsitikinimu, noras yra geras, jei jį sukėlė teisingi motyvai. Tai pirminis postūmis siekiant laimės dabar ir ateityje. neteisingi motyvai gimdo blogus norus, kurie savo ruožtu sukuria įvairiausių nemalonių problemų. 

Iš džiaugsmo kylantis troškimas, kai kitos sąlygos vienodos, stipresnis negu troškimas, kylantis iš sielvarto.

[Apie žmogaus vergiją, arba apie emocijų jėgas, 18 teorema]  

Kuo daugiau galvojame, tuo labiau noras stiprėja ... susidaro uždaras ratas: padidėjęs noras stiprina mintį, o mintis toliau didina norą.