Malonumai

Mažai turėtume malonumų, jeigu niekuomet sau nepataikautume. 

Apskritai niekam ne paslaptis,kad per karus ar kitus sukrėtimus, kai gyvenimas atrodo beprasmis, žmonės puola ieškoti paguodos lytiniuose santykiuose ir kituose jusliniuose malonumuose. 

Mūsų smegenys, panašiai kaip ir žiurkių, sutvertos taip, kad maistas ir seksas sukelia nedidelius pliūpsnius dopamino (neuromediatoriaus), jis verčia mus džiaugtis veiksmais, skatinančiais mūsų genų išlikimą [Rolls, 1999].  

Kas kita - dvasinių jėgų kupinas žmogus: jis gyvena pakilų ir reikšmingą minčių gyvenimą; kai tik pasitaiko valandėlė laiko, jis visuomet veikia kažką rimtą ir įdomaus, pats yra tauriausių malonumų šaltinis. Išorinių paskatų jam teikia gamtos reiškiniai ir žmonių gyvenimo stebėjimas, taip pat įvairūs visų laikų ir kraštų žymių žmonių kūriniai, kuriais išties tik jis, atrodo, ir tegali kaip reikiant gėrėtis, juos suprasti ir jausti jų vertę. Taigi šios įžymybės tarsi jam tik ir gyveno, jam tik ir kūrė, visi kiti - vien atsitiktiniai klausytojai, suvokiantys vienas viena, kitas - kita. Tiesa, dėl viso to jam tik prisideda dar vienas poreikis, kurio neturi kiti, - poreikis mokytis, matyti, studijuoti, medituoti, lavintis, taigi atsiranda noras turėti laisvo laiko; teisingai sako Voltaire'as: il n'est de vrais plaisirs qu'avec de vrais besoins [nėra tikro malonumo be tikrų poreikių];   

Apskritai kiekvienas rimto darbo neturintis individas pagal savo jėgų pobūdį pasirinks ir joms tinkamą žaidimą: kėglius arba šachmatus, medžioklę arba tapybą, žirgų lenktynes arba muziką, kortavimą arba poeziją, heraldiką arba filosofiją ir t. t. Šį dalyką galima tirti net nuodugniai, t. y. nagrinėti tai, kaip reiškiasi žmogaus jėgos, kitaip sakant, sutelkti dėmesį į tris svarbiausias fiziologines jėgas; įsigilinę į jų betikslį žaismą pamatome, kad jos sudaro pamatą trims grupėms malonumų, iš kurių žmogus, atsižvelgdamas į savąją dominuojančią jėgą, rinksis tinkamiausius. Pirmoji grupė - reprodukcijos malonumai: valgymas, gėrimas, virškinimas, ilsėjimasis ir miegas. Šie malonumai kai kurioms tautoms priskiriami net kaip nacionaliniai. Antroji grupė - iritacijos malonumai: keliavimas, gimnastika, ristynės, šokiai, fechtavimas, jojimas, įvairūs atletiniai žaidimai, taip pat medžioklė ir net grumtynės bei karas. Trečioji grupė - sensibilumo malonumai: stebėjimas, mąstymas, išgyvenimai, poetinė kūryba, tapyba, muzikavimas, mokymasis, skaitymas, meditavimas, išradyba, filosofavimas ir t. t. Kokia kiekvienos tų malonumų rūšies vertė, trukmė, stiprumas, galima nagrinėti atskirai, bet tai palieku skaitytojui.  

Utopiečiai ypatingai aukština dvasinius malonumus, juos laiko pirmaisiais ir svarbiausiais džiaugsmais; didžiausia jų dalis, utopiečių manymu, kyla puoselėjant dorybes ir suvokiant, jog tauriai buvo gyventa. Iš kūniškųjų malonumų pirmenybės palmę jie atiduoda sveikatai. Jų nuomone, skanaus valgio, gėrimo ir visko, kas gali teikti tokį smagumą, verta pageidauti, bet tiktai dėl sveikatos. 

... gera sveikata yra didžiausias malonumas. 

... nėra draustina linksmybė, iš kurios nebūna nemalonumų. 

Dievinu paprastus malonumus ... Jie paskutinis prieglobstis sudėtingiems žmonėms.