Gyvenimas

Šiaip ar taip, jis niekieno nėra užkerėtas, o yra tik savo paties kerų galioje. Gyvena ąžuolyne, erdvioje medinėje pirkioje, kaip ir žmonės laiko galvijų bei arklių, kurie stebuklingi, kaip ir jis pats. Gyvuliai jam tarnauja ir šnekasi su juo. Jis jų nepjauna, žvėrių taip pat nemedžioja. Turi daugybę avilių, kur gyvena didelės piktos bitės, ir minta daugiausia medumi ir grietinėle. 

Stebuklingas pasaulis mums po kojomis, o mes jo neatom, mat neturim laiko. Tai ką tokio veikiam? Ogi esam nepatenkinti. 

Aš nenoriu būti tik gyva. NORIU GYVENTI. 

Mūsų gyvenimas iš tikrųjų tėra atstumas tarp „taip“ ir „ne“ ... 

... širdį man drasko naikinanti jėga, kuri slypi gamtos visatoj, kuri nieko nesukūrė, kas nenaikintų savo kaimyno, savęs paties. Ir taip aš blaškausi, kankinamas baimės. Dangus ir žemė ir jų kuriamosios galios supa mane: aš nieko nematau, tik amžinai ryjančią, amžinai atrajojančią pabaisą. 

Taip, aš iš tikrųjų esu tik keleivis, piligrimas šioj žemėj! Kas gi daugiau esate jūs? 

Tik tas tevertas laisvės ir gyvybės,
Kuris kas dieną grumiasi dėl jų. 

Pasaulis kartais esti geras, o kartais net labai blogas. Tad ir bendrauti su juo dera čia geruoju, čia bloguoju ... šitą labai sunku padaryti. Sunku bet kokiam vienišam padarui, net jeigu jis sutvertas pagal Viešpaties atvaizdą. Geriausia kautis su pasauliu, sutapus su kitais. Kiekvienas yra visi, o visi yra kiekvienas. Sutapęs su kitais, visad rasi bendrame viduje marias gerumo, jei tik jo reikės. Bet visad rasi ir blogumo, jeigu jis tą mirksnį bus būtinas. Dosniai atiduok save – ir visuomet turėsi, ko tau reikės. 

Kaskart nubudę ryte gauname po dvidešimt keturias naujutėles gyvenimo valandas. Tiesiog neįkainojama dovana! Ir galime tas dvidešimt keturias valandas leisti taip, kad jos neštų ramybę, džiaugsmą ir laimę – mums ir aplinkiniams. 

Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių.