Dievas

... išsilavinusiųjų protuose į Dievo vietą braunasi Gamta, įsivaizduojama kaip matematinių santykių visuma.  

 Pamenu, kai manęs mokykloje paklausė, kas yra Dievas, ką manau apie tą klausimą, atsakiau: 150 mln. kilometrų. Tuomet kaip tik per fizikos pamokas mokėmės apie planetas. Tai apytikslis atstumas nuo Žemės iki Saulės. Jei jis pasikeistų, nebūtų ir to, kas klausia, ir nei to, kas bando tuo spekuliuoti.

Kai būdavo graži diena, vos tik atsikėlęs, bėgdavau į terasą įkvėpti vėsaus, gaivinančio rytmečio oro, paganyti akių gražaus ežero plotuose, žavinguose jo krantų ir kalnų virtinių reginiuose. Nežinau geresnio būdo šlovinti dievybei, kaip tas nebylus žavėjimasis, kurį žadina jos veikalų stebėjimas ir kurio neįmanoma išreikšti kokiais nors konkrečiais veiksmais. Suprantu, kodėl miestų gyventojai yra mažatikiai: juk jie mato tik mūrus, gatves ir nusikaltimus; bet negaliu suprasti, kaip gali netikėti sodiečiai, ypač tie, kur gyvena atkampiau. Kaip gali nedžiūgauti jų siela ir nekilti šimtą kartų dienoje į kerinčių stebuklų tverėją? 

Apskritai tikintieji dievą susikuria tokį, kokie yra jie patys: gerieji susikuria gerą, blogieji – blogą; neapykantos ir tulžies pilni šventeivos temato pragarą, todėl kad jie mielai visus pasmerktų amžinoms kančioms; meilingos ir švelnios sielos visai netiki pragaru ... 

Patirk būties pilnatvę sieloj,
Ir štai tada galėsi pavadinti
Kaip nori – meile, laime ar Dievu!
Aš nerandu tam vardo, aš jaučiu.
O žodis – tiktai kevalas minčių,
Jis tarsi kylantis nuo žemės dūmai,
Aptemdantys padangės mėlynumą. 

Kai žmogus paprasčiausiai paklūsta Dievui, net menkos pastangos daug duoda. Kai žmogus iš tikrųjų Dievui priešinasi (nors tvirtina neturįs kitos intencijos, tik vykdyti Jo valią), jokios pastangos neduos gero rezultato. 

Dievo praradimo, atsižadėjimo ir apleidimo jausmas labiausiai kyla žmogui, kuris veikia nepaisydamas savo žmogiškosios būklės tiesos. 

Mirtingieji mano, kad dievai gimsta ir turi tokį sudėjimą, figūrą, balsą, kaip jie". "Etiopai teigia, kad jų dievai yra juodi ir plokščianosiai, o trakai - kad žydraakiai ir rudapalaukiai". O "jei jaučiai, arkliai ir liūtai turėtų rankas ir galėtų jomis piešti ir kurti kūrinius kaip žmonės, tai arkliai pieštų dievus panašius į arklius, suteikdami jiems arklių kūnus, o jaučiai - panašius į jaučius, suteikdami jiems tokias figūras, kokios būdingos šiai rūšiai.

[Ksenofanas] 

Nenorėjau sutikti, kad panašumas į Dievą būdingas tik žmogui. Man netgi rodėsi, jog aukšti kalnai, upės, ežerai, gražūs medžiai, gėlės ir gyvūnai daug labiau atskleidžia Dievo esmę nei žmonės savo juokingais drabužiais, savo niekšybėmis, kvailystėmis, tuštybe, melagystėmis ir savo bjauria savimeile. Visas šias savybes pažinojau per daug gerai, jos glūdėjo manyje, asmenybėje nr. 1, mokinyje, gyvenančiame 1890 m. Vis dėlto greta egzistavo kita sritis tarytum šventykla. Kiekvienas į ją įžengęs neatpažįstamai pasikeisdavo, sustodavo apstulbęs regėdamas visatą ir pamiršęs save galėdavo tik stebėtis ir grožėtis. Štai čia gyveno tas "kitas", pažįstantis Dievą kaip nematomą, asmeninę ir kartu antasmeninę paslaptį. Čia niekas žmogaus nebeskyrė nuo Dievo. Čia iš tiesų atrodė, lyg žmogaus dvasia kartu su Dievu žvelgtų į kūriniją ... Kai likdavau vienas, galėdavau pasinerti į šią būseną. Tuomet jausdavausi esąs tikru žmogumi. Aš ieškodavau ramybės ir vienatvės, būdingos savo asmeniui nr. 2.
 

Dievo paveikslas, psichologijos požiūriu, yra sielos gelmių iliustracija ...