Puikybė

Dažnai mūsų puikybė didėja, mažėjant kitoms mūsų ydoms. 

Apakimas yra pavojingiausia puikybės pasėka; jisai maitina ją ir ugdo toliau, ir neleidžia mums sužinoti, kokie vaistai galėtų palengvinti mūsų bėdas ir išgydyti mūsų trūkumus.  

Pasipūtimui, mat, nieko nėra baisesnio už intymius santykius; artimai bendraujant, sunku išsaugoti orumą, kuriuo siekiama garbės. O tikrame didingume visada gražiausia tai, kas labiausiai matoma, ir aplinkinius žmones labiausiai stebina dorybingųjų vyrų kasdienis gyvenimas.  

... tiktai mūsų puikybė apriboja tai, kas neturi ribų. 

Išpuikėliui patinka veltėdžių arba pataikūnų draugija, o didžiadvasių žmonių jis nekenčia.

[Apie žmogaus vergiją, arba apie emocijų jėgas, 57 teorema]  

... puikybė yra sunkiausiai įveikiama silpnybė. 

Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?
(4:7) 

Geriau darbštus žmogus, kuris visko apsčiai turi,
negu pagyrūnas, kuriam trūksta duonos.
(10:27)
 

Žmogaus puikybės pradžia yra nusisukimas nuo VIEŠPATIES
ir širdies nugręžimas nuo savo Kūrėjo.
(10:12) 

Pajuoka ir plūdimasis yra išpuikėlio žymė,
bet kerštas jo tykoja lyg liūtas.
(27:28)