Etika, 7-9 klasėms

Atsakomybė - tai santykis tarp žmonių, kurie yra įsipareigoję vienas kitam padėti ir atsakyti vienas už kito veiksmus. Įvairius santykius, susiklosčiusius tarp žmonių galima nagrinėti vadovaujantis logikos sritimi - santykių teorija ... Kol žmogus nėra atsakingas už save, už jo veiksmus atsako kiti. 

Pyktis - tai stipri neigiama emocija, išreiškianti neigiamą nusistatymą kitų asmenų .. daiktų ir reiškinių atžvilgiu ... Pyktis yra neigiama emocija ir todėl, kad jis gimdo dar didesnį pyktį. jis gali virsti nepaliaujamu kerštu. kai žmonės keršija vieni kitiems už paskutinį veiksmą, retai prisimenama, nuo ko viskas prasidėjo ir kas įskaudino pirmasis. Kiekviena keršijanti pusė yra įsitikinusi, kad ji teisi, kad ne ji pradėjo, kad ji tik atsilygina už skriaudą. taip pyktis gali padaryti daugiau žalos negu ta žala, kuri sukėlė pyktį ... Yra ir kita galimybė: pyktis gali padėti sutelkti savo jėgas iškylantiems sunkumams įveikti .. Supykę sportininkai gali toliausiai nušokti ar greičiausiai nubėgti. Supykęs žmogus gali perskaityti visas namuose esančias knygas, sužinoti daug naujo ir kitą kartą tinkamai bei protingai atsikirsti įžeidėjams. Tai vadinamasis "sportinis" pyktis, kuris padeda ne griauti, bet kurti. 

Pareiga - tai prievolė, kurią žmogus prisiima kitų žmonių atžvilgiu, savarankiškai apsispręsdamas arba savanoriškai susitardamas su kitais žmonėmis. Jei pareiga yra primesta - jis nepriima jos kaip savo pareigos, o tik kaip svetimos, priešiškos sau valios išraišką. Pareigą žmogus būtinai turi prisiimti savo laisva valia, antraip supranta pareigą kaip išorinę prievartą ir tada visokiais būdais stengiasi jos išvengti.
Pareigos neatsiejamai susijusios su teisėmis. Prisiimdamas pareigą - įsipareigodamas tam tikriems žmonėms - asmuo įgyja teises tų žmonių atžvilgiu.  

Kaltė - tai įsiklausymas į vidinį sąžinės balsą, priekaištaujantį žmogui dėl nepadarytų darbų arba neteisingai atliktų veiksmų. Šis balsas sako, kad individas yra kaltas prieš kitus žmones, bet tuo pat metu kaltas ir prieš patį save, nes nusikalsdamas kitiems jis išduoda savo principus. Nejaučiantis kaltės negirdi to sąžinės balso, kuriuo iš tiesų kalba ne tik sąžinė, bet ir kiti žmonės - apgauti, nuskriausti, nukentėję dėl kaltininkų, arba tie, kuriems jis galėjo padėti, bet nepadėjo.
XX a. vokiečių filosofas ir psichiatras Karlas Jaspersas skiria keturias kaltės rūšis:
1. Kriminalinę kaltę ... veiksmai, prieštaraujantys aiškiai apibrėžtiems įstatymams ...
2. Politinę kaltę. Ji slypi valstybės veikėjų veiksmuose ir valstybinėje pilietybėje, dėl kurios aš turiu kęsti tos valstybės veiksmų padarinius ... kiekvienas žmogus yra atsakingas už valdžią, kurią yra išrinkęs, ir todėl turi prisiimti kaltę už valstybės valdovų klaidingus veiksmus ...
3. Moralinę kaltę ... Moralinę kaltę jaučiantis žmogus asmeniškai atsako už kiekvieną veiksmą, kurį yra padaręs. nuo moralinės kaltės jo negali išgelbėti kitas asmuo ... Žmogus pats sprendžia - vykdyti ar ne paliepimą arba patarimą. Todėl jis pats asmeniškai yra atsakingas už savo veiksmus, o ne kažkas kitas, kuris jam patarė ar paliepė ...
4. Metafizinę kaltę. Tarp žmonių, kaip žmonių, esama solidarumo, kuris kiekvieną daro atsakingą už visas pasaulio neteisybes ir skriaudas ... žmogus yra kaltas ne tik tada, kai pats asmeniškai padaro ką nors blogo, bet ir kai neužkerta kalio kitų daromam blogiui. 

Žmonijos istorijoje prietarai atsiranda kaip pirmieji bandymai paaiškinti pasaulį, nustatant tam tikrus reiškinių sąryšius.
Prietarai susiformuoja kaip visuotinai priimtos nuostatos, liepiančios reaguoti į įvairius reiškinius tam tikru būdu .. prietarai pranašauja ateitį labai apibendrintai ir nekonkrečiai: dažniausiai juose kalba tik ar pasiseks, ar nepasiseks ... statistiškai sėkmė ir nesėkmė yra vienodai galimos ... Todėl žmonėms dažnai atrodo, kad prietarai pasitvirtina.  

Bausmė - tai priemonė, kuria visuomenė reguliuoja savo narių elgesį ... Bausmės gali būti fizinės ir moralinės. Fizinės bausmės - tai žmogaus laisvės apribojimas, atimantis iš žmogaus galimybę tenkinti įvairius fizinius poreikius ir keliantis fizinį skausmą. Moralinės bausmės sukelia dvasinius išgyvenimus, atima iš žmogaus galimybę jaustis visaverčiu žmogumi.
Bet kokia bausmė yra efektyvi tik tuo atveju, jei įgyvendinamas bausmės neišvengiamumo principas, tai yra tik tada, kai kiekvienas nusikaltėlis žino, kad bausmės jam nepavyks išvengti. 

Abejonė yra būtina filosofinio mąstymo sąlyga. Abejojantis žmogus - tai klausiantis žmogus. Jis abejoja tokiais dalykais, kuriuos kasdienis protas ir mokslas laiko savaime suprantamais. Jis klausia, norėdamas sužinoti apie save ir pasaulį tokius dalykus, kokių jokiu kitu būdu sužinoti negali: "kas aš esu?". "kodėl esu?", "iš kur aš žinau, kad esu?", "ar yra pasaulis, ar man tik atrodo, kad jis yra?". 

Meilė yra iracionalus, nesavanaudiškas jausmas. Mylėdamas žmogus dažniausiai vadovaujasi ne protu ar išskaičiavimu, o jausmais. Meilė - tai būsena, kurios apimtas žmogus tampa draugiškesnis, laimingesnis, geresnis tiek tam, kurį ar kurią myli, tiek kitiems žmonėms. Meilė yra savaiminė vertybė, tikslas, o ne priemonė kokiems nors "aukštesniems" tikslams. Meilė keičia gyvenimo būdą ir požiūrį į pasaulį ... Įsimylėję ne tik kituose, bet ir savyje aptinka tokių bruožų, kurių nė neįtarė esant. Žmogus pamato, kad jis gali pasiaukoti, atsisakyti jam svarbių dalykų ... meilė pati savaime yra gražus ir geras jausmas, tačiau ją dažnai lydi kiti, neigiami jausmai - pavydas, baimė, neapykanta ... Du žmonės dažniausiai tikisi, kad meilė pati savaime, be jų pastangų, išspręs visas problemas ... žmogus visada turi galimybę pasinaudoti tiek šviesiomis, tiek tamsiomis meilės pusėmis. Meilė ištinka, suteikdama įvairių galimybių, tačiau kokia ji bus, priklauso tik nuo pačių mylinčiųjų, nuo jų pastangų siekiant sustiprinti meilę.  

Vienas iš paslaptingiausių reiškinių yra laikas. Žmogus bando jį suprasti ir išmatuoti, kurdamas teorijas, laikrodžius ir kalendorius, rašydamas dienoraščius ar atsiminimų knygas, fotografuodamas. Tačiau niekam nėra pasisekę "sučiupti", "sustabdyti" laiko. Laikas taip ir lieka neapčiuopiamas: neaišku, iš kur jis ateina ar kur nueina. 

Tauta - tai istoriškai susiformavusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, bendrą kalbą, istoriją ir papročius. Priklausymas tam tikrai bendrijai suteikia psichologinį saugumą ... Tautos susiformuoja istoriškai, kurdamos bendrą dvasinę ir materialinę kultūrą tam tikroje, apibrėžtoje geografinėje erdvėje.