Emersonas, Ralphas Waldo

Visuomenė visur rengia sąmokslus prieš kiekvieno jos nario vyriškumą. Visuomenė yra akcinė bendrovė, kurioje jos nariai susitaria dėl duonos išsaugojimo kiekvienam akcininkui užtikrinimo, jos valgytojo laisvės ir kultūros išsaugojimo. Daugelio prašymų ypatybė yra prisitaikymas. Pasitikėjimas savimi kelia pasibjaurėjimą. Prašytojams patinka ne tikrovė ir kūrėjai, o vardai ir papročiai.
Kad ir koks žmogus būtų, jis neturi būti konformistas. Jo, skinančio neblėstančias pergales, neturi trikdyti gėrio pavadinimas; jis turi išsiaiškinti, ar tai tikrai gėris. Pagaliau nėra nieko švento, išskyrus mūsų pačių sąžiningumą. Atleisk pats sau ir tau pritars pasaulis.  

Visi didžiuojasi visuomenine pažanga, bet nė vienas netobulėja.
Visuomenė niekada neprogresuoja. Ji tiek pat praranda, kiek gauna. Jos progresas yra tik regimybė, kaip ir darbininko atliekamas monotoniškas mechaninis darbas. Joje vyksta nuolatiniai pokyčiai; ji barbariška, civilizuota, krikščioniška, turtinga, išsimokslinusi, bet tai nereiškia, kad ji darosi geresnė. Už viską, kas griaunama, kas nors yra atiduodama. Visuomenė įgyja naują sugebėjimą, bet praranda senuosius įpročius. Koks kontrastas tarp gerai apsirengusio, skaitančio, rašančio, mąstančio amerikiečio, turinčio laikrodį, pieštuką ir banko vekselį kišenėje, ir nuogo Naujosios Zelandijos gyventojo, kuris turi tik vėzdą, ietį, demblį ir neatskirtą vieną dvidešimtąją pašiūrės dalį, kur jis miega. Bet palygink šių dviejų žmonių sveikatą ir pamatysi tą pirmykštį tvirtumą, kurį prarado baltasis žmogus. 

Ramybė bažnyčioje prieš prasidedant pamaldoms man patinka daugiau už bet kokį pamokslą. 

Tikriausia Dievas bendrauja ne su vienu, bet su visais iškart; Jo balsas užpildo visą pasaulį; iš jo minties sklinda šviesa, gamta, laikas, dvasios; prasideda nauja ir nauja sukuria visumą. 

Mes esame neaprėpiamo intelekto prieglobstyje ir tampame jo valios vykdytojais bei jo tiesos priėmėjais. kai mes susiduriame su teisingumu ir tiesa, mes nedarome nieko, o tik leidžiame sklisti jo spinduliams. 

Ramybės tau niekas neatneš, ją pats turi susikurti, ją sukurs tavo principų triumfas. 

Tik visai atsikratęs išorinės paramos ir būdamas pats savimi, žmogus yra stiprus ir triumfuojantis ... Tas kuris žino, jog stiprybė slypi sieloje, jog jis yra silpnas tik todėl, kad gėrio ieško kitur, ir tai supranta. Susimąsto, staiga atsitiesia ir stoja ant savo kojų, daro stebuklus. Ant kojų stovintis žmogus yra stipresnis už tą, kuris stovi ant galvos.  

... daugumos žmonių prigimtis bankrutavo; jie negali patenkinti savo pačių poreikių, jų troškimai visiškai neatitinka jų praktinių galimybių, todėl jie dieną ir naktį nepaliaujamai lankstosi ir maldauja. Mūsų namų ūkis elgetiškas; savo meną, profesiją, vedybas, savo religiją mes ne patys pasirenkame, mums juos parenka visuomenė. Mes esame salonų kareiviai, o nuožmios lemtingos kovos, kurioje gimsta tvirtybė, mes vengiame. 

... žinojimas, kad viskas gerai, tampa Ramybe. 

Paprasti žmonės, elgdamiesi originaliai, įgys karališką šlovę.